Indėnas Džo bijo pasijusti laimingas

Jis daug metų bandė iš žiūrovų atminties išdildyti atsiminimus apie savo dalyvavimą televizijos serialuose. O dabar štai pasiryžo nusifilmuoti perdirbinyje.

Džonis Depas visada buvo mįslinga asmenybė, pasižyminti įvairiomis priešpriešomis. Dabar, kai ekranus jau pasiekė „Karibų piratai: numirėlio skrynia”, pamėginkime kelias jo būdo mįsles įminti.

Aktoriaus silpnybės ir keistenybės

Visi turi savo tarakonų. Džonis Depas juos sudžiovina. Jis renka vabzdžius („iš pagarbos padarams, kurie šioje planetoje pergyvens mus”) ir gyvūnų iškamšas („kad išsaugočiau tuos, kurie patys negali apsisaugoti”).

Jis apskritai gana didelis keistuolis: mato šmėklas, siaubingai bijo klounų ir, kad tas savo baimes įveiktų, apsistatė jų atvaizdais; ant kūno pasidaro užkartas, taip pažymėdamas svarbius savo gyvenimo įvykius, draugėms įteikia „magiškas dovanas” ir nuolatos yra susižadėjęs su kuo nors.

O jo vaidmenys kine? Tai ištisa sužalotų, liguistai keistų tipažų „kunstkamera”, pradedant androginu Edvardu Žirkliarankiu ir baigiant persirengėliu Džeku Žvirbliu!

Ir visi jo suvaidinti „baisuokliai”, tie klajojantys negyvėliai, narkopamišėliai, sensacijų medžiotojai-žurnalistai, technikomanai sekliai, vaikus mylintys šokolado gamintojai, laike pasiklydę donžuanai, neregiai dvigubi agentai – tokie skirtingi, visiškai nepanašūs vienas į kitą. Tai yra dar viena aktoriaus aistra – niekada nesikartoti.

Tačiau iš kur yra kilusios tos „mielos silpnybės”, „linksmi įpročiai” ir juokingos keistenybės? Na, žinoma, visos jos – iš vaikystės, paauglystės ir jaunystės.

Už savo subtilų, beveik moterišką grožį Džonis Depas „yra skolingas” vykusiam indėnų čerokių, airių persikėlėlių ir vokiečių imigrantų genų deriniui. Tai jie, protėviai, palikuoniui perdavė savo klajoklišką dvasią, daugsyk sustiprintą jo tėvų akivaizdaus pavyzdžio. Džonio tėvai niekur ilgiau neapsistodavo.

Dėl nuolatinio kraustymosi mažylis Džonis netekdavo draugų, pamėgtų žaislų, užtat įgydavo „brandžių žmonių” įpročių: dvylikametis jis pradėjo rūkyti ir vagiliauti, keturiolikos išbandė visus įmanomus narkotikus.

Bet buvo ir kitokių potyrių. Tryliktąjį gimtadienį jo mama Betė Sju, padariusi šeimos biudžete 25 dolerių skylę, nupirko Džoniui gitarą.

Po kelių mėnesių jis jau grojo garažo grupėje „The Flame” ir buvo apsuptas gerbėjų. Viena iš jų po pasisekusio koncerto padarė Džonį vyru.

Muzika taip pavergė jaunąjį Depą, kad jis, regis, visai nebepastebėdavo tėvų vis aršėjančių barnių. Tačiau vis tiek jų skyrybos 1978-ųjų pabaigoje penkiolikmečiam Džoniui buvo skaudus smūgis. Jis liko su motina ir metus padėjo jai įveikti depresiją.

Šešiolikos jis metė mokyklą, o septyniolikmetis prisijungė prie vietos muzikantų komandos „The Kids”. Vėliau, jau būdamas garsus aktorius, su grupe „R” jis išleido albumą, broliams Galaheriams padėjo įrašyti dainą „Fade In-out”, atliko gitaros partijas filme „Šokoladas”. O tada, devintojo dešimtmečio pradžioje, jam teko pasitenkinti gana kuklia sėkme.

„The Kids” „šildydavo” publiką Igio Popo, „Talking Heads” ir „B-52” koncertuose, bet troško savarankiško populiarumo. 1983-iaisiais jie tapo „6 Gun Method” ir iš Floridos persikėlė į Los Andželą.

Džonis Depas tuo metu jau buvo šeimos galva. Jo žmona Lori Elison dirbo vizažiste ir buvo penkeriais metais vyresnė už savo vyrą. Džonis iš kailio nėrėsi, kad jų sąjunga nepakartotų liūdno tėvų vedybų likimo.

Karti asmeninė patirtis

Kadangi pajamos iš koncertų buvo juokingai menkos, jis dar dirbo degalinėje, o paskui pradėjo prekiauti šratinukais. Bet pinigų vis tiek nuolat trūkdavo, ir per dvejus metus buitiniai nesklandumai išardė jauną šeimą.

Nuo tada Džonis Depas aiškiai vengia susitikinėti su vyresnėmis už save aukšto ūgio moterimis.

Lori Elison buvusio vyro gyvenime suvaidino gana rimtą vaidmenį: kaip tik ji supažindino Džonį Depą su savo draugu Nikolu Keidžu. Šis įtikino Džonį laikinai padėti į šalį gitarą ir paragauti aktoriaus duonos.

N.Keidžo agentas atvežė Džonį į „Guobų gatvės košmarų” filmavimo aikštelę, kur režisieriaus Veso Kreiveno duktė priprašė savo tėvą priimti „tą gražuoliuką”. Ir viskas: jis papuolė ant kabliuko, užsikrėtė kino bacila.

D.Depas pradėjo semtis aktoriaus meistriškumo su ne mažesniu įkarščiu, nei kadaise mokėsi akordų. Ir po „Guobų gatvės” sugebėjo gauti keletą epizodinių vaidmenų.

Jis net prasiveržė į „Oskarais” apdovanotą Oliverio Stouno „Kuopą”, prieš kino kamerą pasirodęs su šalmu, papuoštu savo naujos draugės ir būsimosios „Tvin Pykso” žvaigždės Šerilin Fen vardu.

Šerilin ir Džonio romanas, prasidėjęs idiliškomis išvykomis raudonu korvetu, laipsniškai peraugo į sužadėtuves, o paskui buvo išdavikiškai sugriautas dėl netikėtai prasidėjusios Džonio karjeros televizijoje, kuri jį nubloškė į Vankuverį.

Tada, 1986-ųjų pabaigoje, aktorių atrankos direktorė Viktorija Barouz (po 16 metų ji rinko aktorius „Žiedų valdovui”) pakvietė Džonį Depą į bandymus televizijos serialui „Džampstrytas, 21”.

Nors ir ne visai sklandžiai, bet jį vis dėlto patvirtino pagrindiniam policininko Tomo Hensono vaidmeniui, kuris akimirksniu Džonį Depą padarė visų paauglių dievaičiu.

Tačiau, kol dešimtys tūkstančių mergaičių siuntė jam laiškus, Džonis žiūrėjo tiktai į vieną – aktorę Dženifer Grej. Ir vėl buvo aistra, vėl – sužadėtuvės, keleri metai bendro gyvenimo, kuris baigėsi išsiskyrimu, nepaaiškinus priežasčių.

Asmeninio gyvenimo nesklandumai sutapo su depresija, kurią sukėlė mirtinai įkyrėjęs televizijos serialas. Vaizduoti saldų gražuolį, paauglių dievuką ir jų dvasios vadovą, kuris buvo visiška tikrojo Džonio Depo priešingybė, jam tapo nepakeliamai sunku.

Tačiau sutartis su „Fox Network” kanalu buvo pasirašyta penkeriems metams ir Džonis toliau dienų dienas leido filmavimo aikštelėje, o vakarais iš apmaudo girtaudavo.

Tuo metu jis labai artimai susipažino su Vankuverio policija, apygardos teisėju, kitų kompetentingų įstaigų atstovais. Nors būta ir malonesnių susitikimų. „Didžiųjų rutulinių žaibų” premjeroje jis pirmą kartą pamatė merginą, kuri užkariavo visas jo mintis artimiausius ketverius metus.

Vinonai Raider tebuvo septyniolika, Džoniui Depui – dvidešimt šešeri, bet lyg seni draugai jiedu išsyk rado bendrą kalbą.

Gyvenimo permainų alkis

Vinonos atsiradimas jo gyvenime tapo didelių permainų pranašyste: į sceną tuoj tuoj turėjo išeiti tas nenuilstantis fantazuotojas Džonis. Nuo šiol jis be paliovos keitė kaukes ir labai kruopščiai bei reikliai rinkdavosi naujus vaidmenis. Pirmenybę teikdavo paslaptingiems vienišiams, blogai sutariantiems su visais arba aršiai besipriešinantiems juos supančiam pasauliui, o neretai ir patiems sau.

Jam buvo siūloma vaidinti ir „Greityje”, ir „Titanike” ir „Rudens legendose”, bet jis atsisakė nedvejodamas. Troškimas nusiplauti lėlišką gražuolio Tomo Hensono įvaizdį ilgus metus stūmė Džonį Depą į žiaurius ekraninius eksperimentus su savo išvaizda.

Taip atsirado randais padengtas ir negyvėlišku blyškumu pasižymintis Edvardo Žirkliarankio veidas, bedantis Gilberto Greipo snukis, moterišku peruku pasipuošusi bereikšmė ir kvaila Edo Vudo makaulė, plike karūnuota Hanterio Tompsono galva.

Ilgainiui pirmapradė šio savęs „žalojimo” alkio priežastis užsimiršo, o įprotis liko gyvas. Džonis ir toliau tyčiojosi iš savęs ir vėlesniuose filmuose, „stebeilydamasis” šiurpiomis ir tuščiomis akiduobėmis („Kartą Meksikoje”, „Čarlis ir šokolado fabrikas”, „Nuotakos lavonas”).

Tačiau visa tai buvo vėliau, o 1990-aisiais jam reikėjo žengti pirmą žingsnį. Neišskiriamoji kol kas porelė – Džonis Depas ir Vinona Raider žengė jį kartu, nusifilmavę Timo Bartono juostoje „Edvardas Žirkliarankis”.

Pagaliau Džoniui pasitaikė galimybė parodyti, ką jis iš tikrųjų sugeba: jis beveik neturėjo teksto, todėl teko įjungti kūno kalbą, išnaudoti mimiką.

Jis atsiskleidė iki pašaknų, pateisindamas visas režisieriaus į jį dėtas viltis.

Po šio filmo T.Bartono ir D.Depo kūrybinė sąjunga tapo tvirta draugyste ir dar keturiais bendrais filmais.

O santykiai su Vinona vystėsi pagal Džoniui būdingą scenarijų. 1990-ųjų sausį pati gražiausia Holivudo pora susižadėjo (tuo metu labai didelę paklausą turėjo lipdukai ant automobilių „Duok signalą, jei tu nesi susižadėjusi su Depu”).

Paskui prasidėjo filmavimai, dažnai – skyrium, kai visai nesutampa grafikas, tarytum kažkieno piktos valios suprogramuoti ilgi išsiskyrimai.

1994-aisiais D.Depas vėl užbaigė kitą pasikartojančią „trilogiją”: sužadėtuvės, kelionės, skyrybos. Šįkart su fotomodeliu Keite Mos. Jų romanas taip pat nepajėgė įveikti fatališkosios ketverių metų ribos.

Aišku, galima šaipytis iš aktoriaus maniakiško sužadėtuvių pomėgio, lyginti jį su nepamirštamuoju vėjavaikiu Berčiu Vusteriu: „Ak, sužadėtuvės ten, sužadėtuvės čia!” Bet argi jis nebūdavo beprotiškai įsimylėjęs kiekvieną savo sužadėtinę? Argi sužadėtinis nebūdavo įsitikinęs, kad toji meilė – amžina, tai yra – iki mirties (prisiminkime Džonio garsiąją tatuiruotę „Vinona – visiems laikams”)? Ir argi kiekvieną kartą po išsiskyrimo jis nesielgia kaip tikras džentelmenas: niekada nėra atsiliepęs apie savo buvusias drauges kaip nors nepalankiai? Ir ar ne jis, Džonis Depas (faktiškai – vienintelis), savo „eks” V.Raider ir K.Mos viešai gynė, kai merginos turėjo problemų su teisėtvarka? Taip, galbūt jis pernelyg impulsyvus ir net šiek tiek senamadiškas, bet užtat koks kilnus ir garbingas!

Audringas ir lemtingas dešimtmetis

Iki pat praėjusio dešimtmečio pabaigos Džonio Depo gyvenime nebuvo jokios ramybės. Jis nuolat buvo tarytum tornado centre.

Išsiskyręs su V.Raider, aktorius vėl paėmė į rankas gitarą ir įsiliejo į grupę „R”, kuri kartais koncertuodavo D.Depo įkurtame klube „Viper Room”. Čia per Helovyno šventę 1993-iaisiais perdozavęs narkotikų mirė jaunas aktorius Riveris Feniksas (Hoakino brolis). Džonį tuoj be jokio pagrindo pradėta kaltinti narkotikų prekyba.

1994-aisiais sunkiai sekęsis juostos „Kas kamuoja Gilbertą Greipą” filmavimas, priminęs Džoniui šeimos nesutarimus, atvedė aktorių iki nervinio išsekimo ribos ir vos nepaskandino alkoholizmo jūroje. Džonis Depas kartą įsisiautėjo: nuniokojo Niujorko „Mark Hotel” apartamentus, o policijoje pareiškė, kad dėl visko kalta kažkokia pabaisa, kuri tūnojo vonioje.

1995-aisiais „Don Žuano Demarko” filmavimo aikštelėje jis susitiko su savo dievybe – Marlonu Brando. 1956 metais Marlonas Brando nusifilmavo D.Depo režisūrinio debiuto juostoje „Drąsuolis”. Filmas buvo nominuotas Kanuose „Auksinei palmės šakelei”, bet sutriuškintas Amerikos spaudos. Jis galbūt amžiams palaidojo aktoriaus Džonio Depo režisūrines ambicijas.

Ruošdamasis filmuoti „Džonį Brasko”, 1997-aisiais Džonis Depas daugybę laiko praleido bendraudamas su tikrais mafiozais (jis buvo sužavėtas tų nusikaltėlių požiūrio į gyvenimą ir šeimos narius). Paskui D.Depas kelias savaites gyveno Hanterio Tompsono namo rūsyje šalia statinaitės parako ir dėžės dinamito? Šio „budėjimo prie ginklų” rezultatas buvo žurnalisto ekstremalo Raulio Diuko (toks buvo kūrybinis satyriko, feljetonisto, rašytojo, „paties baisiausio Amerikoje žmogaus Hanterio Tompsono” pseudonimas) vaidmuo filme „Baimė ir neapykanta Las Vegase”. Tai – vienas iš pačių ryškiausių D.Depo aktorinių darbų: tokios plastikos, tokio visiško persikūnijimo jis, ko gero, dar niekada nebuvo pasiekęs.

Žvaigždė vengia

Po metų Džonis nusifilmavo gana ginčytinos meninės vertės Romano Polanskio filme „Devintieji vartai”. Tačiau kaip tik šis aktoriaus darbas apvertė aukštyn kojomis visą jo gyvenimą.

D.Depas vyko filmuotis į Prancūziją, kur sutiko merginą, idealiai atitinkančią „Depo standartą”: devyneriais metais už jį jaunesnė, neaukšto ūgio, liesutė, didžiaakė, su puriais, vešliais plaukais. Be to, skirtingai nei daugybė ankstesnių jos pirmtakių, tas žemiškas angelas su rojaus pavarde Paradi ir maloniai skambiu vardu Vanesa pasižymėjo dar dviem ypatingomis vertybėmis: ji taip pat užsiiminėjo muzika ir dėl mylimojo buvo pasiruošusi atsisakyti aktorės ir dainininkės karjeros.

Savaime suprantama, įvyko sužadėtuvės. Ir gimė duktė.

Paskui – sūnus. Ir… Džonis Depas lyg ir nusiramino. Tas nuolatos po viešbučius ir motelius klajojęs čigonas milijonierius ėmėsi pirkti nekilnojamąjį turtą: vila Prancūzijoje, namai Jungtinėse Valstijose, sala Karibų jūroje. Užkietėjęs kinomanas, išnaudojęs savo rankas ne tik randų įpjovoms, bet ir filmų pavadinimų, į kuriuos nueiti jam patarinėjo draugai, užrašams, dabar, tapęs laimingu tėvu, žiūri tik animaciją. Jis daugiausiai ir filmuojasi tokiose juostose, kurias „galima parodyti vaikams”. Žinoma, pasitaiko ir išimčių, sakykime, „Paleistuvis”, bet ten Džonis Depas vaidina lyg verčiamas, tad net iki vidurio sunku juos ištverti.

Visai kas kita – „Karibų piratai”! Ten jis tiesiog trykšta kaip fontanas, netgi buvo nominuotas „Oskarui”. Įdomiausia, kad jis su nemažėjančiu įkarščiu nusifilmavo jau antrame ir trečiame Karibų piratų epopėjos filmuose.

Kuo gi dabar užimta jo galva? Džonis Depas yra susirūpinęs Vanesos karjera: pats mielai traukiasi į pašalį, norėdamas suteikti jai galimybę maksimaliai išreikšti save. O vestuvės – jie juk iki šiol tebėra nesusituokę?

Jis apie jas svajoja, bet norėtų, kad iniciatyvą pareikštų pati sužadėtinė. Ar pagaliau pasitraukė jo baimės? Kur tau! Dabar jis bijo, kad viskas klojasi per daug gerai!