Greitai garbingą jubiliejų minėsianti kaunietė turi ambicijų tapti vyriausia laikinosios sostinės vairuotoja
Dažnas eilinis vairuotojas, paklaustas apie kitus eismo dalyvius, vis dar išdėstytų diskriminacija dvelkiančią nuomonę, esą didžiausias pavojus gatvėje – vairuojanti moteris arba vyresnio amžiaus vairuotojas. Vis dėlto reikia pripažinti, kad toks nusistatymas anaiptol ne visuomet gali būti teisingas.
Prie technikos nuo mažumės
Kiek daugiau nei trisdešimtmetį vairuotojo pažymėjimą turinti kaunietė Ona Kibickienė pasakojo prie vairo sėdusi tik būdama beveik pusamžė: „Tais laikais lengvųjų automobilių buvo labai mažai, todėl man teko mokytis vairuoti su didžiuliu rusišku sunkvežimiu. Išlipus iš tokios mašinos net kojos sąnarius skaudėdavo nuo sunkaus sankabos pedalo mindymo”. Ir teorinis, ir praktinis vairavimo egzaminas moteriai nesukėlė jokių sunkumų.
„Per visą laiką esu tik vieną sykį sukėlusi labai nedidelę techninę avariją. Tai įvyko prieš keturiolika metų, man važiuojant į ligoninę aplankyti dukros ir anūkės. Buvau pavargusi ir gerokai sunerimusi, todėl ir įvyko labai nesmarki avarija. Šiek tiek aplamdžiau mašinos dureles, bet tuo viskas ir pasibaigė. Daugiau kelyje net šunelio nesu sužeidusi”, – tvirtino pašnekovė.
Ūkininkų šeimoje Utenoje užaugusi O.Kibickienė sakė nuolat besisukiodavusi aplink techniką. Anksti netekusi tėvo moteris sakė buvusi tiesiog priversta išmokti visokio amato ir padėti savo motinai, dirbusiai siuvėja. Be to, nemažai vertingos patirties ji įgijo mokydamasi tuometinėje Jaunųjų ūkininkų amatų mokykloje. Kuklumo nestokojanti garbaus amžiaus vairuotoja nenorom prasitarė iš Prezidento Antano Smetonos gavusi garbės raštą bei geriausios Utenos apskrities jaunosios ūkininkės titulą.
„Dirbau gėlininkų sodyboje, todėl reikėdavo išvežioti gėles po įvairias prekyvietes. Nusprendžiau, kad tokį darbą sugebėčiau atlikti pati, be niekieno pagalbos, todėl netrukus jau sėdau prie vairo. Dabar be automobilio – beveik nė dienos”, – tvirtina lapkritį garbingą aštuoniasdešimtmečio jubiliejų minėsianti O.Kibickienė, jau devynerius metus vairuojanti 22 metų senumo „Volkswagen Santana”.
Vyko net iki Maskvos
Prieš šešerius metus vyro netekusi O.Kibickienė sakė sutuoktiniui automobilio vairo nepatikėdavusi, bet ir jis pats niekad nesiveržęs į vairuotojo vietą.
„Vyras tuometiniame Kauno politechnikos institute buvo vienas seniausių darbuotojų, todėl be eilės gavo paskyrą „Moskvič” markės automobiliui. Iš pradžių norėjome žigulių, bet juos skirdavo tik profesūrai, todėl džiaugėmės tuo, ką davė. Vos tik išvažiavęs naujintelaičiu automobiliu į namus, jis Slėnio gatvėje atsitrenkė į medį ir iš to pykčio grįžo namo mašiną palikęs likimo valiai. Iškart po to į avarijos vietą nubėgau aš. Tai buvo vienas pirmųjų ir pats paskutinis jo važiavimas, nes, sutvarkius daužtą automobilį, vyras prie jo vairo daugiau ir nebesėdo”, – šypsodamasi pasakojo viena vyriausių Kauno vairuotojų.
Kalbėdama apie savo kelionių maršrutus O.Kibickienė išvardijo, kad bene dažniausiai tekdavo vykti į tėviškę, esančią netoli Labanoro girios, o vėliau automobilis itin pravertė rūpinantis būsto statybomis. Pastaruoju metu ji taip pat neretai lekia pas giminaičius, gyvenančius kone kitame Lietuvos krašte, o taip pat, dažnai kai reikia, pavežėja dukrą ar anūkę. Vairuoti mėgstanti moteris, į automobilį sukvietusi panašaus amžiaus drauges, dar ir dabar sako nuvykstanti aplankyti artimųjų kapų ar pasimelsti atlaiduose.
„Siūliau mokytis vairuoti ir vyresniajai dukrai, bet ji, man rodos, pernelyg baikšti. Kai tik kur nors išvažiavus pasigirsta kitos mašinos signalas, ji išsigąsta labiau nei aš ir dar mane nugąsdina. Pagalvoju, kad verčiau jau tegul ji būna gera gydytoja nei vairuotoja”, – atviravo O.Kibickienė.
Bene ilgiausias O.Kibickienės savarankiškai nuvažiuotas kelias – iš Kauno į Maskvą ir atgal. Tokį atstumą moteris pasakojo įveikusi darbo reikalais.
Remontuoti mokėjo ir pati
Per tris dešimtmečius moteris sakė teturėjusi vos du automobilius. Prisimindama nuotykius, patirtus vairuojant rusiškąjį „Moskvič-412”, pašnekovė juokėsi sakydama, kad tokią techniką puikiai išmanė pati ir meistrų pagalbos prašydavo retai.
„Tai buvo labai gera ir stipri mašina, nes galėdavai daug į ją prikrauti ir važiuoti be didesnių rūpesčių. Mokėdavau ne tik pasikeisti sprogusią jos padangą, bet ir atlikdavau daug kitokių remonto darbų. Sykį reikėjo surasti, pro kur išbėga sankabos tepalas, tai kiek vairuotojų bežiūrėjo, niekas neišsiaiškino, o aš aptikau žarnelę, kuri buvo per smarkiai priveržta ir vos tik atsiradus menkiausiai vibracijai nutrūkdavo”, – apie senos rusiškos technikos remonto ypatumus kalbėjo O.Kibickienė.
Dabartinio savo 1984 metų laidos „Volkswagen Santana” markės automobilio vairuotoja sako pati neberemontuojanti, o visus darbus patikinti vienam pažįstamam sąžiningam meistrui. Tačiau specialistų paslaugų, anot jos, prireikia itin retai, nes automobilis tvarkingas ir gerai prižiūrėtas. Vienintelė bėda, su kuria tenka susidurti – atsarginių detalių trūkumas.
Kukli vairuotoja teigė nesivaikanti prabangos, todėl visiškai nesijaudina, kad jos automobilyje nėra daugeliui šiuo metu reikalingų patogumų: „Pagrindinis ir pats mieliausias privalumas man – ekonomiškas važiavimas, nes šis automobilis sunaudoja labai nedaug benzino, nors yra pakankamai didelis. Dar reikėtų magnetolos, bet namiškiai vis dar neištesėjo pažado ir muzikinės aparatūros mašinoje neįrengė. Sakė, kad gal jubiliejaus proga padovanos magnetofoną, tai galėsiu važiuoti skambant mėgstamiausiai – liaudiškai – muzikai. Tiesa, vairo stiprintuvo čia nėra, bet aš net ir nežinau, ką tai reiškia ir puikiai susitvarkau be jo”.
Gaunamos pensijos nuolat vairuojančiai O.Kibickienei ne visuomet pakanka, todėl išlaidas kurui kartais ji dalijasi su dukra.
Vengia važiuoti naktį
„Su policija susidurti tenka retai. Važiuoju tvarkingai ir eismo netrukdau, todėl pareigūnai nelabai mane ir pastebi. Baudą užsitarnavau tik vienintelį kartą šiemet, kai policijos automobilis mane pavijo prekybos centro aikštelėje. Pareigūnai nubaudė mane už tai, kad nepraleidau per perėją ėjusių pėsčiųjų. Man atrodo, kad tąkart jie buvo neteisūs, bet šiek tiek papykusi, vis tiek nusileidau ir sumokėjau paskirtą baudą. Lyg ir mačiau, kad jie kažko nori, bet aš iš principo pasakiau griežtą „ne”, – mįslingai šypsodamasi kalbėjo O.Kibickienė. – Paprastai policininkai, pamatę mano amžių, elgiasi pagarbiai. Neseniai man buvo atlikta širdies operacija, po kurios saugos diržą prisisegdavau ne virš peties, bet po ranka. Policininkai iš pradžių pyktelėjo, bet po to, sužinoję, kad taip elgiuosi dėl sveikatos, gražiai pakalbėjo ir atsisveikino”.
Greitis vienai vyriausių Kauno vairuotojų taip pat dar nesvetimas. Ji sako paprastai leistino greičio neviršijanti, tačiau autostradoje mėgsta spustelti akceleratoriaus pedalą iki šimto kilometrų per valandą ir šiek tiek daugiau, o ypač, kai šalia nesėdi namiškiai.
„Dabar netvarkos gatvėse gerokai daugiau nei anksčiau. Aišku, visi vairuotojai padaro klaidų, aš irgi jų neišvengiu, bet pastaruoju metu visi labai skuba ir net piktybiškai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, lakstydami iš vienos eismo juostos į kitą ir nerodydami posūkių. Mandagių ir kultūringų vairuotojų kaskart vis mažiau”, – dabartinę eismo situaciją įvertino vyresnio amžiaus vairuotoja.
Paklausta, ką mano apie kitus vyresnio amžiaus vairuotojus, moteris išdėstė kategorišką nuomonę, sakydama, kad kelyje labai painiojasi pagyvenę vyrai. Jos manymu, daugeliui jau sulaukus 65-erių nevertėtų sėstis prie vairo, bet apie save ji teigė negalinti to pasakyti: „Net kaimynai mato, kaip aš vairuoju. Niekas dar nėra sakęs, kad trukdyčiau eismui, o ir pati jaučiu, kad važiuoti dar tikrai galiu, todėl artimiausiu metu nesustosiu vairavusi. Vienintelis, ko stengiuosi vengti – važiavimas naktį, nes akinančios kitų mašinų šviesos gerokai trukdo, o slidus žiemiškas kelias kol kas dar nė kiek nebaugina – turiu geras žiemines padangas”.