Atlikdami įvairias su nekilnojamuoju turtu susijusias operacijas, vieni brokerius keikia kaip įmanydami, kiti jais džiaugiasi
Tam yra pagrindo: gerų darbuotojų įvaizdį gadina vadinamieji juodieji brokeriai, kurie nesibodi apgaudinėti klientų. Situacija turi keistis, tačiau tam reikia aktyvesnių valdžios žingsnių.
Akivaizdu, kad tokia paslauga kaip tarpininkavimas perkant, parduodant ar atliekant kitokias su nekilnojamuoju turtu susijusias operacijas Lietuvoje, kaip ir visame civilizuotame pasaulyje, yra reikalinga ir būtina.
Sparčiai augant šalies ekonomikai, plečiantis nekilnojamojo turto rinkai ir esant dabartiniam gyvenimo tempui, nekilnojamojo turto tarpininkas – brokeris – labai palengvina ir pagreitina procedūras, susijusias su turto pirkimu, pardavimu bei nuoma.
Pirmiausia todėl, kad rinka iš prigimties neefektyvi ir išskirtinė. Joje prekiaujama nestandartizuotomis unikaliomis prekėmis, labai trūksta informacijos, o pirkimo ir pardavimo procesas gana ilgas, sudėtingas ir t.t. Todėl tarpininkas čia atlieka svarbų vaidmenį, suveda pasiūlą ir paklausą, palaiko rinkos gyvybingumą, didina jos dalyvių informuotumą.
Kreiptis ar nesikreipti?
Nekilnojamojo turto tarpininkas – asmuo ar įmonė, kuris dirbdamas komisinių pagrindu veikia kaip savo klientų atstovas, kai šie dėl kokių nors priežasčių nenori ar negali patys dalyvauti, atlikdami įvairias nekilnojamojo turto operacijas.
Jis gali tarpininkauti nuomojant, išsinuomojant, perkant ar parduodant nekilnojamąjį turtą, tai yra ieško kliento norus atitinkančių objektų. Kreipiamasi į tarpininką, kai norima profesionalių paslaugų, taupant savo laiką ir siekiant susitvarkyti reikalus geriausiu būdu. Taigi „kreiptis į brokerį ar ne” virsta nuolatine dilema – darbas ar laisvalaikis. Ko ir už kiek esi linkęs atsisakyti, priklauso nuo kiekvieno iš mūsų.
Ne visada reikalingas
Kai kuriais atvejais tarpininko paslaugos nėra būtinos. Pavyzdžiui, didžiuosiuose šalies miestuose išnuomoti 1-2 kambarių butą miegamajame rajone už rinkos kainą pakaks skelbimo laikraštyje. Vėliau, net ir radus nuomininką, dar teks atsakyti aibei klientų, kurie nepaliaudami skambins tikėdamiesi išsinuomoti šį labai paklausų variantą.
Tačiau brangų ir nelabai paklausų objektą pačiam parduoti gali būti sudėtinga. Čia labiausiai ir praverčia tarpininkas, kuris turi nuolatinių ir potencialių klientų duomenų bazę, sąrašus tų, kurie galėtų leisti sau tokį pirkinį, gali pasiūlyti konsultavimą, turto vertinimą bei daugiau objekto reklamos paslaugų, nei vien skelbimas laikraštyje. Tai reklaminiai stendai, skelbimai interneto tinklalapyje ir didžiuosiuose šalies portaluose, reklaminiuose laikraščiuose.
Neretai didžiausias „prieš”, sprendžiant kreiptis į tarpininkus pagalbos ar ne, lietuviams kyla dėl to, kad kažkas gaus dalį jam priklausančių pinigų iš jo nuosavybės.
Vis dėlto kodėl daugėja prastesnių atsiliepimų apie brokerių darbą? Čia egzistuoja bent kelios šio reiškinio priežastys.
Juodas „juodųjų brokerių” verslas
Pirmiausia šalyje nėra stiprios ir šiandieninius rinkos poreikius atitinkančios tokių specialistų profesinio rengimo sistemos, viskas vyksta patirties perdavimo jau pačioje darbovietėje principu.
Kita vertus, profesionalumo ir dėmesio klientams raida buvo natūraliai sustojusi dėl rinkoje įsivyravusio bumo, kai dėl klientų labai stengtis nereikėjo, vyravo nuotaikos „ne tas, tai kitas nupirks”, „nenori-nepirk”.
Dar kita, dėl rinkoje kilusio ažiotažo ir užsitęsusio bumo atsirado ir ėmė daugėti nelegalių tarpininkų. Apgaudinėdami klientus jie kenkia visų rinkoje legaliai veikiančių profesionalių ir sąžiningų brokerių įvaizdžiui, taip atbaidydami juos nuo legalių nekilnojamojo turto bendrovių ir iškreipdami rinką.
Tiesa, dar viena vis labiau ryškėjanti problema – dėl visą šalies ūkį kankinančios darbo jėgos stygiaus, tarpininkams taip pat tenka vis didesnis krūvis, daugiau klientų ir objektų, todėl ne visiems gali skirti pakankamai reikiamo dėmesio.
Ilgainiui ši problema bus kaip nors sprendžiama. Turėtų likti tik didžiosios, keliuose miestuose veikiančios agentūros bei tos smulkiosios, kurios sugebėtų kokybiškai ir profesionaliai teikti paslaugas negausiai grupei klientų.
Daugiau tvarkos šiam verslui suteiktų ir licencijavimo-atestavimo sistemos, panašios į šiuo metu esančios turto vertintojų, sukūrimas. Remtis reikėtų sėkminga šios srities užsienio patirtimi. Taip būtų išvengta „juodųjų brokerių” veiklos ir apgautų žmonių.
Situacija gerės
Nekilnojamojo turto tarpininkavimo kultūra Lietuvoje – dar labai jauna ir besivystanti. Esant dabartinei situacijai, žmonės yra ir dar bus linkę nuosavybės reikalus tvarkyti patys, tam gaišti savo pačių laiką ir galbūt viską sutvarkyti ne taip efektyviai, kaip galėtų būti, jei kreiptųsi pagalbos į profesionalus.
Neabejoju, klientų aptarnavimo kokybė ilgainiui gerės, nes augančios nekilnojamojo turto tarpininkavimo įmonės ir jų darbuotojai įgis daugiau patirties. Be to, nurimus rinkai ir atsiradus gerokai daugiau tarpininkavimo kompanijų – naujų rinkos žaidėjų, konkurencija vers vis didesnį dėmesį skirti kiekvienam klientui, rinkos savireguliavimo procesas kaip tik atliks savo vaidmenį.
Ilgainiui augant šalies socialinei gerovei ir vis labiau perimant šiuolaikinius vakarietiško gyvenimo standartus, kaip sveikatos problemos patikimos šeimos daktarui, o teisiniai klausimai – advokatui, taip turtas vis dažniau bus patikimas tarpininkui.