Kauno mieste žemės sklypai dar negrąžinti 6500 piliečių. Pasak specialistų, laisvo fondo žemėje galima suprojektuoti vos 1500 naujų sklypų.
Tačiau miesto pareigūnai kaišioja pagalius į ratus net ir ten, kur žemė laisva, vis atrasdami pretekstą negrąžinti nuosavybės teisėtam savininkui ir dangstydamiesi visuomenės interesais.
Dar 2002-aisiais Konstitucinis Teismas išaiškino, kad ne visuomet savininkui jo turėtą nekilnojamąjį turtą privaloma grąžinti. Žemė, pavyzdžiui, gali būti ir negrąžinta natūra, jeigu ji būtina visuomenės poreikiams. Tokius visuomenės interesus valstybė įpareigota tenkinti. Deja, tuo imta piktnaudžiauti.
Su šia problema susidūrė Zbignevas Krapikas. Kauno miesto savivaldybės valdininkai neskuba jam grąžinti tėvo ir senelės žemės teisindamiesi, kad visuomenės interesai svarbesni.
Prašymas prieš 14 metų
1992-aisiais kaunietis Krapikas kreipėsi į Kauno miesto valdybą prašydamas atstatyti jam nuosavybės teises į senelės Eleonoros Krapikienės ir tėvo Broniaus Krapiko išlikusį nekilnojamąjį turtą – žemę Panerių gatvėje Nr.252. Pristatytų dokumentų, pateisinančių nuosavybę, nepakako. Tad teko kreiptis į teismą. Teisingumo tarnai nustatė juridinį faktą, kad Krapikienė iki mirties 1938 m. valdė 2,5 ha žemės sklypą nuosavybės teise Panerių gatvėje prie Neries. Testamentu žemę paveldėjo sūnus Bronius – Lietuvos kariuomenės savanoris, apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino trečiojo laipsnio medaliu. Vyresnysis puskarininkis paveldėtą sklypą valdė iki nacionalizacijos. Šį juridinės reikšmės faktą irgi patvirtino teismas. Atrodė, nebeliko jokių kliūčių paskutiniam paveldėtojui Zbignevui susigrąžinti nuosavybės teises ir atgauti turėtą žemės sklypą. Tada ir pasipylė įvairiausi trukdymai atgauti žemę natūra. Mat tas sklypas pasirodė esąs labai jau viliojantis kąsnelis puikioje Kauno vietoje.
Privilegija – automobiliams
Zbignevas pradėjo eiti kryžiaus kelius per biurokratinius brūzgynus. Miesto plėtros departamentas jį informavo, kad žemė, kurią jis viliasi atgauti natūra, yra užimta automobilių stovėjimo aikštelės, Nekilnojamojo turto registre įregistruotos kaip miesto savivaldybės tarybos nuosavybė.
Daugybę kartų pretendentas atgauti žemę kreipėsi į įvairius pareigūnus. Nežinia, kieno nurodymu atsakymai buvo rašomi kai kuriuos faktus pamirštant ar nutylint. Kaip ir kuo remiantis tame žemės sklype buvo įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, regis, iki šiol paslaptis tik suinteresuotiems valdininkams. Jų atsakymas – lakoniškas: žemės skyrimo ir aikštelės įrengimo dokumentų savivaldybėje nėra išlikę. Vėliau imta dangstytis jau 1994 m. miesto valdybos potvarkiu teisiškai įregistruoti valstybinės įmonės „Aikštelė” užimamus plotus. Šiuo potvarkiu remiantis po šešerių metų Turto kadastro ir registro įmonėje buvo įregistruoti ir keli palaikiai statiniai kaip antai: tvora, lauko tualetas, apšvietimo atramos, sargo būdelė. Tai miesto savivaldybės taryba „įsigijo” turtą.
Pagrįstai kyla klausimas – ar teisėtai buvo įregistruota ir įteisinta ta nelemta automobilių stovėjimo aikštelė. Į tai turėtų atsakyti teismas.
Vieni nuostoliai, bet vis tiek rūpi
Jau 2002-aisiais savivaldybės Komunalinio ūkio skyriuje atsirado vizija dėl šios automobilių aikštelės. Skyrius pasiūlė aikštelę įtraukti į privatizuojamų objektų sąrašą. Motyvai paprasti – aikštelę daug kartų buvo mėginta išnuomoti, bet paaiškėjo, kad automobilių saugojimas joje nuostolingas. Tad išeitis – privatizuoti. Bet norint privatizuoti, reikia parengti ir žemės sklypo dokumentus. Mat pastatai ir statiniai turi būti parduodami su priskirtu žemės sklypu. „Saldžioji” aikštelė pateko savivaldybės Urbanistikos ir architektūros skyriaus akiratin. Šie detalaus plano programoje įrašė: „Šiuo metu naudojama tik apie 30 proc. aikštelės ploto. Ateityje aikštelę privatizavus planuojama, kad bus atliktas kapitalinis remontas bei didės saugomų didžiųjų krovininių automobilių su priekabomis skaičius ir panaudojamas aikštelės plotas”. Patikslinsime. Dabar Panerių gatvėje tėra 300 vietų aikštelė. Ateityje planuojama išplėsti iki 800 vietų. Tačiau, jei aikštelė nuostolinga dabar, ar ji taps pelninga vėliau? Vis dėlto savivaldybės administracijos direktoriui buvo pateiktas tvirtinti detalusis planas. Jis buvo patvirtintas, įrašyta sklypo paskirtis – kitos paskirties žemės, naudojama inžinerinei infrastruktūrai, objektams įrengti ir eksploatuoti arba komercinės paskirties ir smulkaus verslo objektų teritorija.
Kur teisėtas savininkas
Kol aikštelės likimas buvo sprendžiamas savivaldybėje, visi tie, kurie siūlė, taisė, keitė, tvirtino sklypo planus, pamiršo tikrąjį šios žemės savininką Krapiką. „Kiek valdininkų durų pravėriau, neįmanoma suskaičiuoti. Rašiau prašymus visur – miesto merui, apskrities viršininkui, vyriausybinėms institucijoms. Prašiau, kad netvirtintų rengiamo detaliojo plano, kad stabdytų viešąjį aukcioną dėl aikštelės pardavimo bent iki tol, kol bus išspręsta mano nuosavybės teisių atkūrimo problema. Savivaldybė tiesiog nenori nei girdėti, nei regėti mano teisėtų reikalavimų”, – tikino Krapikas.
Sprendimas – savivaldybės rankose
Atkaklumas Krapiką paskatino kreiptis į apskritį. Jos administracija 2005-aisiais surengė pasitarimą su savivaldybės darbuotojais. Vyko diskusija ir dėl automobilių aikštelės. Nutarta neteikti šios aikštelės statinių Valstybės turto fondui. Ar šis sprendimas pakeitė savivaldybės požiūrį? Anaiptol, o juk visi svertai – jos rankose. Tereikėjo gera valia tarybos sprendimu atšaukti ydingą 2002-ųjų metų sprendimą dėl privatizavimo. Tačiau savivaldybė rinkosi kitą kelią, pradėjusi aiškinti, kad aikštelė reikalinga visuomenės poreikiams. Argi neaišku kokiems? Argi verslo liūtai neregi toje masinančioje vietoje prie Neries blizgančių parduotuvių arba – o tai daug pelningiau – viso kvartalo šiuolaikinių modernių gyvenamųjų namų – dabar itin paklausios prekės.
Aikštelės klausimą tyrė ir Seimo kontrolieriai. Augustino Normanto nuomone, Kauno miesto savivaldybės taryba gali pakeisti savo sprendimą įtraukti aikštelę į privatizuojamų objektų sąrašą.
Teisingumo girnose
Tiriant Krapiko nuosavybės teisių pripažinimo istoriją taip ir nepaaiškėjo, ar tikrai toji automobilių saugojimo aikštelė taip reikalinga visuomenei? Abejonių daug. Kauno savivaldybė aiškiai pamynė teisėto savininko lūkesčius atgauti žemę. Šis beveik laisvas sklypas pirmumo teise turėjo būti perduotas teisėtam pretendentui.
Seimo kontrolierius Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui rekomendavo teikti tarybai sprendimo projektą išbraukti automobilių aikštelę iš privatizuotinų objektų sąrašo ir suteikti pretendentui galimybę atkurti nuosavybės teises.
Kai kreipiausi į savivaldybės administraciją, sužinojau, kad direktoriaus pareigas eina naujas vadovas. Administracijos direktorius Arūnas Keserauskas prisipažino, kad bendrais bruožais šią istoriją žino.
„Neseniai kalbėjausi ir su Krapiku, jis pažadėjo pateikti man visus dokumentus. Savo ruožtu paprašiau atsakingų darbuotojų surinkti visą informaciją”, – teigė Keserauskas, neseniai pradėjęs eiti administratoriaus pareigas. Jis pažadėjo šio reikalo neatidėti į šalį ir kruopščiai pasverti galimus sprendimo būdus.
Dvylika seimūnų rašė laišką
Baigiantis pavasario Seimo sesijai dvylika Seimo narių, išrinktų Kaune, kreipėsi į miesto savivaldybę, reikalaudami atsakymo, kaip sprendžiamas konfliktas dėl automobilių aikštelės ir žemės grąžinimo teisėtam savininkui. Seimo audito komiteto narys Donatas Jankauskas atliko savo parlamentinę priedermę rinkėjui.
„Gerai prisimenu šią istoriją. Raštu kreipėmės į Kauno savivaldybę, tik, deja, vietoj atsakymo – gūdi tyla. Neabejoju, kad čia šiurkščiai pažeistos savininko teisės. Žinoma, savivaldybei suteikta daug teisių dirbti savarankiškai. Tačiau naudodamasi įstatymų suteiktomis galiomis savivaldybė piktnaudžiauja nepaisydama teisingumo principo. Dažnai mato pelną ir vertę, bet nemato žmogaus. Savivaldybės pareigūnai, nuo kurių priklauso teikti ar neteikti klausimą dėl privatizavimo, elgiasi nedorai ir neteisingai. Kita vertus, teisingumas ir teisėtumas – tik vienos šaknies žodžiai. Ne viskas, kas teisėta, yra teisinga”, – pakomentavo Audito komiteto narys.