Kam Petras Baguška tebeatrodo komiškas?

Petras Baguška formuojant dabartinę vyriausybę dažnai buvo vadinamas vos ne silpniausia jos grandimi. Tačiau, regis, būtent dėl jo daugelis Lietuvos gyventojų sužinos, ką Vyriausybėje veikia teisingumo ministras. Tiksliau – kad jis gali nuveikti šį tą konkretaus, visuomenei apčiuopiamai naudingo. Pavyzdžiui, bent jau pamėginti pažaboti notarų savivalę, kuri per praėjusius mažiausiai penkerius metus tapo nebepakenčiama.
Ilgiausios eilės, trumpėjančios tik tada, kai rankose dokumentai, liudijantys notarui pelningą sutartį, klaidos gyventojų turto sandorius patvirtinančiuose dokumentuose, žmonių teisę rinktis ribojanti, pačių notarų susikurta sistema daugeliui šalies piliečių kėlė jeigu ne siaubą, tai bent jau serijas atodūsių vien apie ją pagalvojus.
Viena uždariausių šalies institucijų, kurioje visais nepriklausomybės laikais buvo ypač pabrėžiama jos vadovams ir klerkams būtina kvalifikacija ir kompetencija. Iki šiol aukšti šios ministerijos pareigūnai prieš visuomenę viešai stodavo dažniausiai tik Lietuvai vėl prapylus bylą Žmogaus Teisių Teisme Strasbūre – šios institucijos pareigūnams deleguota ta misija.
Nors, tiesą sakant, mano pastangos Teisingumo ministerijoje prieš metus sužinoti statistiką, kiek Lietuvos valstybė yra pralaimėjusi bylų savo ir užsienio piliečiams ar užsienio kompanijoms tarptautiniuose arbitražuose ir kiek dėl to turėjusi sumokėti lėšų iš mokesčių mokėtojų kišenės, baigėsi visiška nesėkme. Pirmiausia buvau pasiųstas dar bent trijų skirtingų institucijų adresais, kol galiausiai sužinojau, kad tokios susistemintos statistikos Lietuvoje apskritai nėra.
Liaupsinti teisingumo ministro dar lyg ir nėra už ką: iš jo lūpų kol kas – tik geri norai ir ryžto deklaracijos, nors ir suformuluotos dalykiškai ir tiksliai. Ne vienam panašiam entuziastui kokia nors sistema anksčiau apkarpydavo sparnus. Antai P.Baguškai parodžius iniciatyvą iš naujo apsvarstyti notariato paslaugų gyventojams normas, notarų atstovai jau spėjo pareikšti, kad „valstybinis reguliavimas” teikiant šias paslaugas „būtų ydingas”. Pridurti čia veik nėra ko: jeigu notarai nesugeba atlikti valstybės deleguotų funkcijų kokybiškai ir išspręsti problemų savireguliacijos principu (teisėtas P.Baguškos klausimas – ką veikia Notarų rūmai, turintys 4 mln. litų biudžetą?), rankoves paprastai raitojasi valdžia. Drįsčiau tvirtinti, jog jei padėtis nesikeis, kitu „organizaciniu” klausimu teisingumo ministro darbotvarkėje gali neišvengiamai tapti veikla antstolių kontorų, kuriose pamažu bręsta notarų biurams beveik analogiškos problemos.
Keletas bendresnių P.Baguškos iniciatyvos aspektų, regis, – gera proga aptarti kitus svarbius klausimus. Ji visų pirma rodo, kad Teisingumo ministerija iš tiesų gali būti kur kas arčiau visuomenės, o ne „netoli dangaus”.
Antra vertus, priešingai vadinamųjų Lietuvos teisės korifėjų suformuotam mitui, asmeniškai teisingumo ministrui visai nebūtina skraidžioti aukštosios teisės arba teisės filosofijos padebesiuose. Būtų visai neblogai, jeigu šį portfelį gavęs politikas savo veiklą pradėtų nuo visuomenės gyvenimo ir poreikių, taigi aukštąsias materijas visai logiškai deleguotų gausiems Lietuvos universitetams.
Ir trečia – palyginti menką politiko patirtį turintis P.Baguška savo veiksmais į šipulius galutinai daužo Lietuvoje įsigalėjusią „ministro specialisto” koncepciją, iš kurios šalies politinis elitas niekaip nesugeba išsivaduoti.
Primygtinai padedant Europos Sąjungai (ES) prieš keletą metų buvo sugriautas mitas, neva vidaus reikalų sistema žlugsianti vos ne kitą dieną, kai jai ims vadovauti ministras „be antpečių”. Tikrovė rodo, kad ne tik mitą, bet ir visą sistemą vertėjo griauti iš pagrindų daug anksčiau. Sprendžiant iš šią savaitę plačiai nuskambėjusios istorijos apie tai, kuo baigėsi žurnalistų mėginimas telefonu 112 pranešti apie galimybę Vilniaus romų tabore policijos panosėje įsigyti narkotikų, galima daryti išvadą, jog toje sistemoje nuo sovietinių laikų pasikeitė tik uniformos.
Visuomenei įpiršta fobija, kad sveikatos apsaugos sistemą gali ištikti kolapsas, jeigu tik jai nevadovaus „ministras medikas”, ar, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerijai – tik profesionalus diplomatas, iki šiol nepajudinama. Uždari klaneliai kilus tokiai grėsmei ima trimituoti visais įmanomais kanalais, neva padariniai, nieko „sistemoje neišmanančiam” veikėjui užėmus ministro postą, būtų mažų mažiausiai neprognozuojami ar net suvis tragiški. Tiesą sakant, pažvelgus į didelės dalies ministrų specialistų „darbus” per visą nepriklausomybės laikotarpį, tampa aišku, jog tai pasakėlė naivuoliams, kuria paprasčiausia prisidengti kryptingai mažinant „šviežios galvos” galimybę ir apskritai konkurenciją politikoje.
Visame normaliame pasaulyje jau seniai aišku, kad svarbiausias politiko privalumas – matyti realias visuomenės problemas ir sugebėti atrasti optimalius jų sprendimo būdus. Taikant tokį kriterijų P.Baguška tikrai neatrodo silpniausia ministrų kabineto grandis.