Šių metų balandžio 23-30 dienomis kalbininkai surengė Kalbos švaros dienas – nutarta savaitę klausytis lietuviškų televizijos laidų kalbos ir mėginti įvertinti jų vedėjų ir korespondentų kalbos kultūrą. Pirmą kartą taip išsamiai atliktą tyrimą neseniai apibendrino garsusis docentas daktaras Aldonas Pupkis.
Pasirodo, televizininkų kalba nė kiek ne gerėja, o, ko gero, vyksta netgi atvirkštinis procesas. „Televizijose dar aiškiai per daug kalbos nešvaros, pati kalba smukdoma iki pasityčiojimo lygio. Nematyti kalbos asmenybių – žmonės skiriasi daugiausia tik kalbos normų pažeidimo pobūdžiu”, – savo straipsnyje teigia A. Pupkis.
Pasak kalbininko, labai nevienalytė, į visus šonus išklibusi pokalbių ir šviečiamųjų laidų kalba. Dar daugiau sumaišties pramoginėse ir sporto laidose. Bendrąjį televizijų kalbos nuosmukį rodo ir aiškiai suprastėjusi reklamos ir anonsų kalba. „Dabar jau nieko nestebina tarties ir kirčiavimo klaidos, visokios minties abrakadabros, net polinkis reklamuoti Mikutavičiaus stiliumi – rėkiama begalūne kalbėsena”, – griežtas nepuoselėjantiems lietuvių kalbos buvo A. Pupkis.
Žodynas nekelia džiaugsmo
Žodyno ir gramatikos normos televizijoje kalbininkams tikrai nekelia didelio džiaugsmo. Pažeidimų būta apsčiai ir labai įvairių. Nuolat kartojamos tų pačių žmonių tos pačios klaidos. „Jeigu tik kiek laisvesnis pokalbis, tuoj ir liejasi tie įvardžiai ir prieveiksmiai su slaviškai prikergtu „tai” (kažkas tai, kažkur tai). Kiek jų prisako Nomeda Marčėnaitė, Rūta Mikelkevičiūtė, Marijonas Mikutavičius, Helena Strazdauskaitė…
Nuolat kaišiojamas parazitinis žodelis „reiškia”, be kurio niekaip neišsiverčia gerą prigimtinę tartį turintis Audrius Siaurusevičius.
Jau kitus žodžius baigia nustelbti mados žodžiai „panašu”, „pakankamai”, visai įsitvirtino ne savo reikšme vartojamas įvardis „kažkas” (noriu dar k a ž k ą gero tau padaryti), televizijų vartosenoje grėsmingai tvirtinasi pažyminiu einantis žodžių junginys vertalas „taip vadinamas”.
A. Pupkio manymu, iki kalbos etiketo kultūros mūsų televizininkams dar gana toli. „Labai nejauku, kai žurnalistas per interviu vis pritaria miegamojo ištiktukais aha, uhū, jo, nu, vat, o dažnas verčiasi varganuoju „ta prasme”. Ir jau visai nebemokama lietuviškai dorai padėkoti. Atrodytų, jau retai kas tesako rusiškai suręstą formulę „didelis ačiū” (girdėta per „Tango TV”), tačiau yra atvirkščiai – sako beveik visi, net kultūros laidų vedėjai, net Stanislovas su Loreta „Gerame ūpe”, net Lietuvos prezidentas…”
Kirčiuoja prastai
A. Pupkio straipsnyje teigiama, kad dar gana margi televizijų kirčiavimo reikalai. Tas pats žodis kartais iš to paties kalbėtojo burnos skrenda visais įmanomais (ir neįmanomais) kirčiavimo pavidalais. Su bendrinio kirčiavimo sistema nesuderinamų dalykų buvo pastebėti bent trys: kirčio atitraukimas, tam tikri kirčio nukėlimo polinkiai ir kai kurie kirčio perkėlimo atvejai.
„Gerai, kad tokių dalykų beveik nėra žinių, informacinių laidų kalboje. Jų daugiau įvairiose pokalbių ir jau daug pramoginėse ir sporto laidose. Dešimtimis tokios klaidos ėjo per pasaulio futbolo čempionato rungtynių transliacijas, – pastebėjo A. Pupkis.
– Tikėtina, kad pasibaigus čempionatui Mackevičius daugiau nebekomentuos sporto varžybų, bet kitas komentatorius Nerijus Kesminas liks ir toliau šiurpins klausytojus savo kalba. Gerų futbolo komentatorių iki šiol nepajėgėme išsiugdyti. Vis dėlto, palyginti su kitais, Tautvydą Meškonį turėtume laikyti visa galva aukštesniu už kitus šios srities kalbėtojus. Dabar turime du visai geros kalbos krepšinio rungtynių komentatorius – Liną Kunigėlį ir Robertą Petrauską. Jų abiejų normali kalbėsena, graži tarsena, apskritai santūri kalba. Klaidų, suprantama, daroma, bet jas lyg ir atperka geresnieji dalykai.”
A. Pupkio nuomone, paprastai tie, kurie daugiau klaidų daro kituose kalbos lygmenyse, palyginti prastai ir kirčiuoja. Iš tokių daug kur kirtį atitraukiančių televizininkų ypač nurodytini Agnė Armoškaitė, Audrė Kudabienė, R. Mikelkevičiūtė, M. Mikutavičius, Jovita Valeikaitė.
Tartis nutolusi nuo normų
Pasak A. Pupkio, bene sunkiausias uždavinys buvo suminėti tikrai taisyklingos tarties televizijų darbuotojus, kuriuos galėtume laikyti bendrinės tarties pavyzdžiu. „Ilgai galvojus ir svarsčius prie tokių būtų galima skirti, pavyzdžiui, Irmą Janauskaitę, Violetą Juzonytę, Edmundą Kučinską (deja, darantį nemaža kirčiavimo ir kitokių kalbos klaidų), Justę Radzevičiūtę, Eglę Rašimaitę, Vykintą Pugačiauską, Auksę Tamulienę, dar Gintarą Deksnį ir dar vieną kitą. Visi kiti, o jų net keli šimtai, daugiau ar mažiau yra nutolę nuo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patvirtintų bendrinės tarties normų reikalavimų, – teigė A. Pupkis.
– Gaila, kad pastarųjų metų informacinių laidų lyderis Marius Veselis jau nebedirba televizijoje – pagaulus jo bendravimas su auditorija, puikus šnekamosios kalbos intonacijų valdymas, nepriekaištinga tartis traukte traukdavo žiūrovus prie ekrano. Dabar lyderio vardą vėl susigrąžino Gintaras Deksnys, tik jo tartis jau nėra tokia tobula, kokia buvo prieš keliolika metų.
Didelė naujiena buvo Rimvydo Paleckio paskyrimas „Panoramos” vedėju. Kaip nė vienas kitas iš visų televizijų žinių vedėjų, jis trumpina ilguosius nekirčiuotus balsius, dažnai ilgina trumpuosius kirčiuotus balsius.”
Skanduojama kalbėsena
Kalbininkas nesiima vertinti „turginio” kai kurių diskusijų laidų vedėjų bendravimo, „prokuroriškos” kalbėsenos ir „teisuoliško” tono. Pasak jo, dabar eterį ima valdyti kapotinė, skanduojama kalbėsena, kurioje loginiai kirčiai virtę išvirtę į šalis, pauzės daromos neįmanomiausiose vietose, dėl to suyra natūrali intonavimo sistema.
„Ryškiausia skanduotoja yra A. Kudabienė, kalbanti tarsi roboto kalba, nelabai panašia į natūralią šnekamąją kalbą. To skandavimo, kalbos kapojimo ypač daug LNK televizijoje. Daugiau ar mažiau paskanduoja A. Ramoškaitė, Daiva Tamošiūnaitė, R. Mikelkevičiūtė, Rūta Grinevičiūtė, TV3 vedėja Aušra Kilkuvienė ir kt., – sako kalbos žinovas.
– Prie skanduojamosios kalbos galima priskirti ir M. Mikutavičiaus kalbėseną. Ji nenatūrali dar ir dėl nuolatinio trūkčiojimo ir mikčiojimo. Arba „Teleloto” vedėjo Marijaus Žiedo palyginti neprastą kalbėseną gadina netikęs įprotis rėkte išrėkti savo tekstą. Pavargęs nuo skandavimų ir šūkavimo su palengvėjimu klausai elegantiškosios Algimantos Žukauskienės, santūriųjų Palmiros Galkontaitės ir Egidijaus Knispelio arba Editos Mildažytės. Vidinė kultūra lemia savitą ir pavyzdingą Martyno Starkaus, gyvą ir patrauklią Jurgos Šeduikytės ir Rolando Vilkončiaus kalbėseną. Tai rodo, kad ir pramoginėse laidose yra į ką lygiuotis.”
Baigiant trumputę televizininkų kalbos apžvalgą, galima pagirti Lietuvos televiziją – kalbininkų manymu, būtent čia kalbos dalykais rūpinamasi daugiausiai.
Pasak A. Pupkio, visai geros kalbos krepšinio rungtynių komentatorius – R. Petrauskas
Nors G. Deksnys ir susigrąžino nepriekaištingos tarties lyderio vardą, tačiau jo kalbos kultūra, pasak kalbininko, nėra tokia tobula, kokia buvo prieš keliolika metų
A. Pupkis teigia, jog TV nebedirbančio M. Veselio pagaulus bendravimas su auditorija, puikus šnekamosios kalbos intonacijų valdymas, nepriekaištinga tartis traukte traukdavo žiūrovus prie ekrano
Dėl netaisyklingos kalbos pastabų sulaukė šie laidų vedėjai: M. Mikutavičius, A. Kudabienė, R. Mikelkevičiūtė, J. Valeikaitė