Vaikų pečiams – rūstūs išbandymai

Dviejų aukštų mūrinuką supa tvarkingas kiemas. Prie sodybos nupjauta pieva, jos pakraštyje geltonuoja sėklas brandinančios saulėgrąžų galvos.

Šios viename Kupiškio rajono Skapiškio seniūnijos kaime esančios sodybos vaizdas niekuo ypatingu neišsiskiria, tačiau ji pati – neįprasta.

Jau tris mėnesius namuose gyvena visiškai vieni šeši nepilnamečiai vienos šeimos vaikai – penki broliai ir sesuo. Mažiausiam – aštuoneri, vyriausiajam – septyniolika.

Nei motinos, nei pinigų

Vaikų motina dar birželio pradžioje išvažiavo pasiimti daugiavaikės šeimos išmokos pinigų. Nuo to laiko pradingo kaip į vandenį. Žmonės kalba, kad moteris girtauja ir valkatauja Kupiškyje.

Neapsikentęs žmonos girtavimo, vaikų tėvas iš sodybos išsikraustė dar praėjusių metų lapkritį. Jis apsistojo toje pat seniūnijoje pas savo motiną.

Vaikus tėvas aplanko savaitgaliais, atveža jiems maisto. Sako, nuolat kartu būti negalįs, nes ten nesą jokio darbo. Pas motiną kaime esą jo lengviau gauti.

Auklės pareigų purtosi

Tądien, kai iš anksto neįspėję pravėrėme skurdžių, bet tvarkingų namų duris, mažieji buvo ką tik pakilę nuo stalo, pavalgę ryžių košės.

Kambaryje skambėjo ne tik vaikų balsai, bet ir kūdikio verksmas.

Pasirodo, pagelbėti buityje savo jaunyliams broliams ir sesei iš Panevėžio grįžo vyriausioji 20-metė iš namų išklydusios moters dukra su savo kūdikiu.

Keturių mėnesių mažylę dabar retkarčiais tenka prižiūrėti ir nepilnamečiams dėdėms.

Tai, atrodo, juos nelabai džiugina.

Visa gausi šeimyna patikino, kad bent jau valgio nestokoja. Už korteles parduotuvėje gauna maisto, buities ir higienos prekių. Pieno mažylei ima pas kaimynus.

Uždarbiauja kaip kuris gali

16-metis garbanius pasigyrė per vasarą šiek tiek padirbėjęs pas vietos ūkininkus grūdų džiovyklose. Perdien užsidirbdavo iki 15 litų.

Jaunėlis brolis, paprašytas kaimo bobučių, sakė eidavęs į mišką mėlyniauti.

Vyriausiasis, 17-metis brolis rimtai išdėstė savo požiūrį į gyvenimą.

„Per menkas toks uždarbis. Aš jau į dešimtą klasę šiemet nebeisiu.

Sutarėm su tėvu kartu rugsėjį pradėti dirbti prie statybų”, – savo planus atskleidė jis.

Jau šią savaitę vyresnėlis sakė savo brolius ir sesę – būsimą pirmoką, trečioką, ketvirtokę, septintoką ir aštuntoką, išvešiąs pas močiutę, kur ir tėvas gyvena.

Visi vaikai, paklausti, ar laukia mokyklos, sutartinai papurtė galvas. Jiems geriau vieniems laisvai gyventi.

Su mama nebūtų geriau

Vaikai prisiminė, kad buvo atvažiavusi seniūnijos darbuotoja ir pažadėjusi mažiesiems išrūpinti vietas Kučgalio internatinėje mokykloje. Iš ten savaitgaliais jie galėtų grįžti pas močiutę.

Ar nė karto per vasarą vaikai nesulaukė jokių žinių iš mamos?

Mažieji nuo tokio klausimo susigūžė, tik vyresnėlis buvo atviras.

„Ne ką geriau būtų, kad ji čia sugrįžtų. Normaliai ir vieni mes gyvenam”, – rėžė jis.

Tylą išsklaidys vaikų balsai

Graži tyli sodyba – medinis geltonai dažytas namas, apsuptas aukštų eglių.

Čia pas savo močiutę žada persikraustyti gausi anūkų šeimyna. Tik vyriausioji 20-metė pasiryžusi likti senuose namuose.

Erdviame kieme turtą saugo du pririšti šunys, iš sodo atbėga keli katinai. Kitokių gyvų padarų nei tvartuose, nei ganyklose nėra.

67 metų sodybos šeimininkė apie savo gyvenimą kalba atodūsiais.

„Prieš šešerius metus palaidojau savo vyrą, prieš praėjusias Kalėdas – ir vyriausiąjį sūnų. Atradom čia namuose negyvą. Nebeturiu sveikatos, pardaviau visus gyvulius. Dabar taip tylu namuose. Kai atsikraustys anūkai, bus linksmiau. Sūnus, jų tėvas, jau remontuoja jiems didįjį kambarį, kad vaikai turėtų savo kampą”, – pasakojo moteris.

Žmonos nebeieškos

Sodybos šeimininkė sakė negalinti be širdies skausmo galvoti apie savo vidurinio, 40 metų sūnaus gyvenimą.

Gavo metais už save jaunesnę moterį, be saiko geriančią. Nerūpi jai nei vaikai, nei namai.

Ar nemėgino vyras susigrąžinti savo žmonos, juk pažįstami sakė matę ją Kupiškyje?

„Kelias dienas važinėjau, tykojau, bet dabar įgriso man viskas, neisiu jos ieškoti. Kiek kartų žadėjo liautis gerti ir vis tuščiai. Kol ji buvo, vaikams ir badauti tekdavo, dabar bent jau pavalgę yra”, – pyko vyras.

Močiutė anūkams sakė jau nupirkusi mokyklinių sąsiuvinių, drabužių, avalynės. Tai iš savo sutaupytos pensijos. Maisto vaikams perka už daugiavaikei šeimai skiriamą 250 litų išmoką, dar 50 litų gauna grynaisiais.

Viltis – internatas

Ar to gana šešioms vaikų burnoms ir nuolatinio darbo neturinčiam tėvui?

Vyras gūžtelėjo pečiais, esą turi užtekti.

„Būtų gerai, kad paimtų juos į internatą. Grįžtų savaitgaliais, mano motinai būtų lengviau. Ar aš dabar juos vienas apskalbsiu, valgio privirsiu?” – nerimavo daugiavaikis tėvas.

Bet jeigu internate neatsiras vaikams vietos, vyras patikino dviese su vyriausiuoju sūnumi sugebėsiantys uždirbti šeimynai pragyvenimui.

Mažesnieji vaikai tada turėtų važinėti mokytis į Skapiškio vidurinę mokyklą.

Į šeimos reikalus nesikiša

Skapiškio seniūnijos socialinė darbuotoja Valė Vaičekauskienė „Panevėžio rytui” sakė, kad ši šeima jau seniai yra įrašyta į socialinės rizikos šeimų sąrašą.

Motina geria be saiko, taurelės nevengia ir tėvas. Bėda, kad suaugusieji neturi darbo ir pajamų, gausiai šeimai sunku pragyventi.

Pasak seniūnijos darbuotojos, vaikų motina iki šiol tokiam ilgam laikui iš namų nedingdavo. Kadangi netoli sodybos gyvena motinos brolis, yra vaikų tėvas, dėl jų saugumo esą didelės baimės ir nebuvo.

V.Vaičekauskienė tikino, kad kol kas vaikai susitvarko patys, o prasidėjus mokslo metams, jiems gyventi bus lengviau – mokykloje gaus nemokamą maitinimą, išmokas mokyklinėms prekėms įsigyti.

Dėl mažesniųjų vaikų priėmimo į internatą Biržų rajone bus aišku tik rugsėjo viduryje, tuo esą turės pasirūpinti vaikų tėvas ir pedagogai.

Vaikų tėvas tikino, kad bus taip, kaip „valdžia” nuspręs, nes jai turėtų rūpėti mokyklos nebaigusių vaikų likimas.

Atokiau nuo šios daugiavaikės šeimos problemų linkusi laikytis ir Kupiškio rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnyba.

Tarnybos specialistė Violeta Motiejūnienė „Panevėžio rytui” teigė, kad tėvas gyvena su vaikais, jais rūpinasi, todėl kištis šiuo atveju nėra būtinybės.

Vyras buvęs pakviestas atvykti į savivaldybę, jam patarta prašyti policijos skelbti žmonos paiešką. Ar jis tai padarė, pašnekovė nežinojo.

Pagalbos nereikalauja

Kol suaugusieji ir tarnybos svarsto, kam kokia atsakomybė tenka, atrodo, kad rimčiausiai planuoti savo gyvenimą imasi patys mažamečiai, žinantys, kad nebeverta pasitikėti motinos pažadais negerti ar praktiškų kaimynų siūlymais padirbėti už valgį.

Rūsčią realybę jie priima be iliuzijų.

„Gyvenam taip, kaip išeina. Mums nėra blogai”, – patikino vyresnėlis, išlydėdamas korespondentę per švariai iššluotą virtuvę į sodybos kiemą.