Žinomo visuomenei veikėjo kelyje – posūkis Bažnyčios link
„Nujaučiu, kad kai kuriems savo pažįstamiems aš atrodau įtartinas”, – juokiasi Šarūnas Navickis, neseniai sugrįžęs iš Pakutuvėnų, brolių pranciškonų maldos stovyklos.
Verslininkas, rašytojas, publicistas, visuomenės veikėjas – taip dažniausiai pristatomas šis 44-erius metus skaičiuojantis vyras. Dabar jį pristatyti tikriausiai reikėtų ir tokiais žodžiais: atsivertęs į tikėjimą.
Vidutinio amžiaus krizė?
Paklaustas, kas jam nutiko, Š.Navickis atsako paprastai: „Užsitęsusi vidutinio amžiaus krizė”. „Pradėjau ieškoti gyvenimo prasmės”, – paaiškina jis.
„Visi tie dalykai, kurie, kaip mums aiškinama, yra gyvenimo vertės – nusipirkti, pastatyti, išsikovoti, užsiimti kažkokią poziciją… Mano gyvenime visa tai buvo. Atėjo laikas paklausti savęs: ar tai – viskas?.. Ar tai ir yra gyvenimas?” – kalba Š.Navickis.
„Jeigu atsakymas būtų: taip, tai ir yra gyvenimas, tai tas gyvenimas būtų labai jau varganas”, – sako jis.
„Nemažai pasidaužiau po pasaulį ir man neatrodo, kad būčiau pramiegojęs savo gyvenimą. Bet materialioje plotmėje atsakymo apie gyvenimo prasmę tikrai nėra”, – teigia vyras, išbandęs ir pinigų, ir dėmesio bei šlovės skonį.
Apie gyvenimo prasmę susimąstė paauglystėje
Š.Navickis pasakoja, kad pirmą kartą apie gyvenimo prasmę susimąstė, kai jam buvo 14 metų. „Ir labai smarkiai susimąsčiau, – kalba jis. – Keturioliktąjį savo gimtadienį švenčiau vienas sėdėdamas ant geležinkelio bėgių. Tada man tas klausimas buvo labai aštrus: ką aš čia veikiu, kodėl aš gyvenu, kaip turėčiau gyventi toliau”.
„Kai man buvo 24 metai, viskas buvo aišku, – prisimena jis. – Žinojau, ką privalau daryti, buvo aišku, kad reikia turėti, kur gyventi, reikia turėti, už ką gyventi. Nenorėjau būti priklausomas nuo kitų žmonių. Sakiau sau, kad turiu pats kabintis į gyvenimą. Įsitvirtinti jame. Tik aš visą laiką rašydavau. Niekada nebuvau tiek sudaiktėjęs, kiek galėjo atrodyti iš šalies”.
„Kai man buvo 34… – Šarūnas susimąsto. „Tuo metu, – sako jis, – gyvenau Amerikoje. Ir smarkiai nusivyliau amerikietiškąja svajone. Materialiu pasauliu. Amerika niekada nebuvo mano svajonių šalis. Praleidau ten ketverius metus ir galiu pasakyti: tai, be jokios abejonės, degraduojanti visuomenė”.
Materialus pasaulis – per mažas
Į klausimą, kaip jam, žmogui, kurį atpažįsta gatvėje, lig šiol sekėsi gyventi Lietuvoje, Š.Navickis atsako: „Lietuva yra mano tėvynė, ir negaliu būti objektyvus, vertindamas ją. Bet materialinis, medžiaginis Lietuvos gyvenimas, mano manymu, atrodo apgailėtinai. Ne materijos kiekiu, ne tuo, kiek mes tų materialių gėrybių turime, bet požiūriu į materialųjį pasaulį”.
„Formulė paprasta, – kalba jis. – Jeigu pinigai tarnauja tau, tai visai neblogai. Bet jei tu tarnauji pinigams – štai tada situacija ir tampa apgailėtina. Net jei tu tarnauji ir mažiems pinigams”.
„Pas mus jau įkalta į galvas, kad jei panelė negali vaikščioti pusnuogiu pilvu ar mūvėti stringų, tai ji – ne žmogus. Jei vaikinukas negali atsisėsti į apynaujį automobilį tamsintais stiklais ir visu garsu pasileisti muzikos, jis irgi ne žmogus. Bėda ta, kad, užuot patys naudoję ir vartoję daiktinio pasaulio gėrybes, mes leidome joms vartoti save. Mes pradėjome dėl jų gyventi”, – pastebi Š.Navickis.
Jis netvirtina, kad gyveno kardinaliai kitaip. „Bet supratau, kad tai – aklavietė. Kad man to neužtenka”, – paaiškina patylėjęs.
Būti verslininku neišėjo
– Ar tada ir prasidėjo tai, kas vadinama dievoieška? – paklausė „Kauno diena” Š.Navickio, kurio rašinių ciklą apie susitikimus su pranciškonų vienuoliais neseniai išspausdino bernardinų internetinis laikraštis.
– Ji prasidėjo daug anksčiau. Aš visada galvojau, kad pasaulis negali būti toks banalus, toks lėkštas, išreiškiamas palūkanų procentais, – atsakė jis.
– Tačiau tuos procentus skaičiavote ne vienus metus, ar ne?
– Visą sąmoningą savo gyvenimą stengiausi būti nepriklausomas nuo išorės veiksnių ir žmonių malonės. Ir sukausi. Ar tai versliuką kažkokį turėjau, ar dar kažkaip. Šiandien galiu pasakyti atvirai: verslininkas iš manęs neišėjo. Teko pripažinti, kad tai ne mano kelias.
Atsitiktinė kelionė į Šiluvą
– O kaip nutarėte, kad Jūsų kelias suka Bažnyčios link?
– Į Bažnyčią, kaip į struktūrą, išvis žiūrėjau gana įtariai. Man ir šiandien atrodo, kad kiekvienas autentiškas tikėjimo pavyzdys, ar tai būtų Pranciškus, ar jėzuitų įkūrėjas Ignacas Lojola, Bažnyčiai visada buvo galvos skausmas. Maždaug – mes tvarkomės, administracinis darbas vyksta, o čia atsiranda giliai tikintis. Taigi nors bažnytinė administruojanti sistema man įtartina, dabar žinau: yra labai daug autentiško tikėjimo pavyzdžių. Rekolekcijos, mokymai, žmonių liudijimai – tai yra nepakartojami dalykai. Va čia yra tikra autentika.
– Kaip su ta autentika susidūrėte?
– Prie manęs priėjo toks senas pažįstamas, sako: reikia pakalbėti. Kalba buvo apie galimus verslus. Bet iškart supratau – man tai per didelės investicijos, apimtys, aš nepatrauksiu. Jis pasiūlė susitikti kitą rytą. Bet staiga prisiminė: ne, iš ryto negaliu, nes aš meldžiuosi. O aš sakau: aš rytais irgi negaliu, mankštinuosi. Jis paklausė: tai tu štangai meldiesi? Ir paprašė, ar negalėčiau į Šiluvą nuvežti šlovintojų, nes ten – atlaidai. Aš dar pasijuokiau: jei Dievas neturi labiau tikinčio vairuotojo, tai gal ir aš tiksiu. Net į galvą neatėjo, kad tai man pačiam reikia nuvažiuoti į Šiluvą.
Atsigręžus pasidarė gėda
„Nuvažiavau, pabuvau, sutikau krūvą pažįstamų. Daug kam buvo keista ten mane matyti, nes suformuotas viešasis mano įvaizdis visą laiką buvo ne itin panašus į atlaidų dalyvio”, – kalba Š.Navickis.
„Gal nuo Šiluvos viskas po truputį ir prasidėjo? – svarsto jis. – Paskui aš atsidūriau Birštone, trijų dienų maldos stovykloje. Ten turėjau progą peržvelgti visą savo gyvenimą”.
Ir koks jo gyvenimas pasirodė žmogui, pažįstamam iš TV ekrano, nuotraukų žurnaluose, rašinių spaudoje?
„Sakoma, kad Dievas teisia tiesa. Ne bausme, bet būtent tiesa. Tu tarsi pamatai visą savo biografiją taip, kaip ten viskas iš tiesų ir yra. Tačiau – be kaltinimo”, – pasakoja Š.Navickis.
„Tau pasidaro gėda, – kalba jis. – Ir tarsi to ir užtenka. Jei tau gėda, tu pripažįsti, kad klydai. Gėdydamasis tu to kaip ir atsižadi. Lyg sakytum: daugiau to nebedarysiu”.
„Man tai atsitiko būnant suaugusiu vyru. Ne vaiku, kuris sumurmėjęs „daugiau taip nedarysiu” apsisukęs viską pamirštų. Man tas „daugiau nedarysiu” yra brangus. Jis nelengvai iš manęs išsilupo”, – prisipažįsta Šarūnas.
Pajamos – iš rašymo
Nutaręs „daugiau taip nebedaryti”, jis pradėjo ieškoti, į ką galėtų atsiremti tolesniame savo gyvenime. „Visi žino: remtis reikia mokslu, analize, asmenine patirtimi, autoritetais. Tačiau mokslas į visus klausimus neatsako, asmeninė biografija – irgi. Lieka filosofai, dvasiniai vadovai. Ir čia klausimas: kuris jau tų autoritetų yra toks patikimas, kad net gyvybę paaukotų dėl to, ką teigia? Prasidėjo gana racionali paieška. Kurios finišas – atsirėmiau į Kristų”, – kalba Š.Navickis.
„Dabar rašau daugiau nei anksčiau, tik nerašau komercinių dalykų, – pasakoja jis paklaustas, kaip atrodo šiandieninis jo gyvenimas. – Jei žmogus nevykdo savo pašaukimo, tai kad ir ką jis darytų, visi jo veiksmai tušti ir pro šalį”.
– Ar manote, kad Jūsų pašaukimas – rašyti?
– Manau, kad tai viena iš formų.
– Ar to užtenka pragyvenimui?
– Išleisti galėčiau žymiai daugiau, nei dabar uždirbu. Mano materialus pasaulis gerokai kuklesnis, nei buvo, sakykime, prieš dešimt metų. Bet nenorėčiau grįžti į tą laiką. Nuvažiavau į maldos stovyklą įsivaizduodamas, kad esu savo gyvenimo ponas, o grįžau žinodamas, kad esu tik tarnas. Bet tos tarnystės į jokį poniškumą nekeisčiau.
Prilipo donžuano įvaizdis
– Kaip Jums atrodo, koks yra viešasis Jūsų įvaizdis?
– Pernelyg ilgai buvo eksploatuojamas mano, kaip donžuano, įvaizdis. Juo labiau kad buvo ir mano skyrybos. Gana skaudžios. Tokiame fone labai nesunku kalbėti apie Navickį – širdžių daužytoją, nuotykių mėgėją. Mano biografija visą laiką buvo tempiama ant moteriškiems žurnalams reikalingo kurpalio. Mano protestai davė tiek naudos, kad epitetų tik padaugėjo. Ir jie tapo dar sodresni: „ne vienai primelavęs”, „klajojantis iš lovos į lovą”. Taigi įvaizdis padarytas toks, koks yra, nors, mano nuomone, jis nieko bendro su realybe neturi.
– O kaip manote, daugiau negu vienos skyrybos vieno vyro biografijoje daug ar normalu?
– Jeigu žmogaus gyvenime yra tik vienos skyrybos – ir tai jau daugiau, nei turėtų būti. Skyrybos yra visiškas bankrotas. Aš neįsivaizduoju, kad skyrybos gali būti geras dalykas. Sakyčiau, kad tai mano gyvenimo nesėkmės. Esu nuoširdžiai apgailėjęs daugybę dalykų, susijusių su mano vedybomis ir skyrybomis. Šiandien galiu pasakyti tiek: atleisti viską galima. Ir būtina. Bet to atleidimo turi reikėti.
Mylėti reikia drąsos
„Nė vienos moterų nesu mylėjęs taip, kad mano širdyje nebūtų likę vietos niekam kitam, – taria Š.Navickis. – Kalbu ne apie kitą žmogų. Kalbu apie tai, kad nemylėjau taip, jog nebūtų likę vietos abejonei. Niekada nebuvau toks beatodairiškas, toks drąsus jausmuose, kad būčiau galėjęs nuspausti akseleratoriaus pedalą iki dugno. Visada manyje buvo menkadūšiška abejonė: o gal per didelis greitis, o gal „neišimsiu” posūkio, o gal reikėtų labiau vadovautis šaltu protu? Niekada nedrįsau, nesiryžau tiek mylėti, kiek žmogus yra pašauktas mylėti. Taip mylėjo Kristus. Ir jam tai baigėsi kryžiumi. Lyginant su Kristumi, visi kiti, įskaitant ir Šarūną Navickį, yra bailiai”.
„Aš taip pat bijojau: „Dieve mano, o jei ir vėl skyrybos, o jei dar kas?..” Turbūt mažai kas mano, kad vyrui skiriantis neskauda. Skauda, ir skauda labai. Bet šiandieniniame pasaulyje, užkrėstame labai pikta feminizmo bacila, vyras visuomet bus kaltas, blogas ir niekšas”, – sako jis.
„Tokiame kontekste Dievas yra išsigelbėjimas, – įsitikinęs Š.Navickis. – Jis nesako, kad myliu tave todėl, kad tu gražus ir geras. Jis sako: myliu tave nusivylusį, purviną, žaizdotą. Jis sako: ateik, ir aš priglausiu tave”.