Desperatiški bandymai taupyti keičiant automobilių stiklus virsta tiksinčiomis nemalonumų bombomis
Prieš keletą metų JAV specializuotose automobilininkų leidiniuose plykstelėjo diskusija iš pirmo žvilgsnio nuobodžiu eismo saugumo klausimu – kodėl taip drastiškai pasikeitė suskaldytų ar subraižytų mašinų stiklų keitimo kaina.
Šios paslaugos kainai suktelėjus maždaug nuo 500 iki 300 dolerių, ekspertai pabandė panagrinėti, kaip pavyko taip stebuklingai sutaupyti? Išvados saugaus eismo specialistus šokiravo. Pasirodo, kaina buvo numušta iš stiklų keitimo technologijos išmetus keletą medžiagų, lemiančių ne tik tai, ar pro sujungimo siūles netekės vanduo, bet ir tai, kas liks iš automobilio, patekus net ir į nedidelę avariją.
Konstrukcijos evoliucija
Nuo pat automobilio gimimo nepaliaujamai progresuojantis suvokimas apie „gerą” kėbulo dizainą, salono erdvės projektavimą, saugumą ir panašius dalykus, kai kurioms detalėms suteikė visiškai naują statusą.
Priekinis stiklas, ilgą laiką tiesiog saugojęs vairuotojų akis nuo lietaus, dulkių ir vabzdžių, maždaug penkiolika metų tapo itin svarbiu keturračio konstrukciniu elementu. Stiklus (kalbama apie galinius bei šoninius stiklus) liautasi prie kėbulo tvirtinti naudojant gumines tarpines ir pradėta klijuoti į kėbulo rėmą naudojant PUR (poliuretano) klijus.
Patikimai įklijuotas stiklas tapo neatskiriamu kėbulo struktūriniu elementu, vientisos konstrukcijos „kėbulas – stiklas” grandimi.
Įklijuoti stiklai leido žymiai pagerinti kėbulo aptakumą, suteikė galimybę naudoti didesnius ir nuožulnesnius priekinius stiklus, pagerino triukšmo izoliaciją, užtikrino saugos pagalvių veiksmingumą, bet svarbiausia – itin ženkliai padidino kėbulo mechaninį tvirtumą bei atsparumą sukimui išilginės ašies atžvilgiu. Tai savo ruožtu leido naudoti plonesnes skardas, lengvinti automobilį bei mažinti kuro sąnaudas, didinti ilgaamžiškumą.
Bandymais buvo nustatyta, kad jei tik ką suvirinto modernaus automobilio kėbulo standumas yra 100 proc., tai įstačius stiklą ir pritvirtinus jį paprasta lipnia juosta atsparumas sukimui išilginės ašies atžvilgiu padidėja iki 120 proc. Įklijavus stiklus PUR klijais, mašinos „griaučių” tvirtumas šokteli iki 170 proc., o naudojant itin tvirtus, vadinamuosius HM (High Modulus) klijus – netgi iki 200 proc.
Problemų skerspjūvis
Ši technologinė ir konstrukcinė naujiena suteikia visus išvardytus privalumus su viena sąlyga – jei stiklas buvo įklijuotas gamykloje arba po kokio nors nemalonaus nuotykio su iš po pravažiuojančio sunkvežimio ratų išsprūdusiu akmeniu, pakeistas specializuotose dirbtuvėse. Be to, skrupulingai laikantis visų būtiniausio šio proceso etapų ir naudojant kokybiškas medžiagas.
„Deja, tai kas prieš kurį laiką vyko stiklų keitimo rinkoje anapus Atlanto, pastaraisiais metais pasikartojo ir Lietuvoje. Jei autoremontininkų „aukso amžiaus” įkarštyje priekinio stiklo pakeitimas (be paties stiklo kainos) siekdavo net 250-280 Lt, tai šiuo metu be ypatingų pastangų galima atrasti kuris šią operaciją atliks maždaug už 100 litų”, – pastebėjo švediškas automobilių remonto medžiagas į Lietuvą importuojančios bendrovės „Makvis” vadovas Kęstutis Mikučionis.
Jo teigimu, kainos nuosmukio priežastys čia tos pačios kaip ir JAV – stiklai keičiami nenaudojant būtiniausių įrankių ir medžiagų. Skirtumas tarp mūsų šalies ir Amerikos yra tik tas, kad Lietuvoje, be visa ko, nėra jokios institucijos, kuri saugotų bėdon patekusius vairuotojus nuo mulkinimo ir kontroliuotų servisų darbą.
„Susipažinus su stiklų keitimo technologija, medžiagomis, įrankiais, visiškai aišku, kad toks kainos mažinimas įmanomas tik daugiau ar mažiau pažeidžiant technologiją, naudojant pigesnes, žemesnės kokybės medžiagas, atsisakant profesionalių įrankių. Tarkim, stiklo likučiai nuo kėbulo šalinami naudojant ne specialų pjūklą, o kokią nors seną gitaros stygą ir gana grubiai pažeidžiant kėbulą”, – pasakojo K.Mikučionis.
Pasak pašnekovo, kitas „taupymo” etapas – atsisakymas naudoti reikiamus metalo ir stiklo gruntus, valiklius – aktyvatorius, maišant įvairias sunkiai suderinamas medžiagas, drauge atveriant kelius korozijai plisti.
„Teko matyti daugybę automobilių, kuriems stiklai buvo įklijuoti naudojant prasčiausią buitinį hermetiką arba silikoną. Paprastai visi tokie eksperimentai baigiasi tuo, kad pro tik ką įstatytą stiklą į saloną skverbiasi vanduo, važiuojant didesniu greičiu girdisi įkyrus vėjo švilpimas, o kartais toks stiklas tiesiog išslysta iš rėmo įvažiavus į duobėtą žvyrkelį ar kertant geležinkelio pervažą”, – pasakojo „Makvio” vadovas.
Tačiau visa tai galima laikyti nereikšmingomis smulkmenomis lyginant su tuo, kas pigumu susigundžiusio vairuotojo laukia patekus į rimtesnę avariją. Atmestinai įmontuotas stiklas nebeatlieka konstruktorių jam numatytos kėbulo standumą užtikrinančios funkcijos.
Eismo įvykio metu jis paprastai išlekia iš savo „akiduobių”, o suveikusi saugos pagalvė (jei tokia yra) neturi į ką amortizuoti, kėbulas netenka atsparumo gniuždymui ir deformacijai, dėl to viduje esantys žmonės neišvengiamai patiria žymiai sunkesnius sužalojimus.
„Be abejonės, Lietuvoje kol kas taip smulkmeniškai avarijų pasekmės nėra analizuojamos, tačiau Vakarų šalyse, nustačius, kad vienus ar kitus sužalojimus lėmė netinkamai įklijuotas stiklas, draudimo kompanijos iš netinkamas medžiagas panaudojusių firmų reikalauja padengti nuostolius. Tokių skandalingų bylų ir pateiktų milijoninių ieškinių jau yra buvę JAV, Anglijoje. Neabejoju, kad panašūs procesai mūsų šalyje tėra laiko klausimas”, – samprotavo K.Mikučionis.
Didesnio pelno pagunda
Ką daryti, kai gamykloje įklijuotą automobilio stiklą reikia keisti? Pirmiausia, jei stiklas visai išdužo, reikia stengtis jį įklijuoti kuo greičiau, arba bent jau stengtis tokiu automobiliu, be stiklo, kuo mažiau važinėti. Kėbulas, netekęs vieno savo konstrukcinio elemento, tampa lengvai pažeidžiamas.
Eksploatuojant automobilį be stiklo gali prasidėti kėbulo deformacija su geometrijos pakitimais – tada netiks net ir naujas firminis brangus stiklas. Patikimiausia yra kreiptis į specializuotą stiklų keitimo dirbtuvę. Tai geriausia garantija, kad darbą jums atliks kokybiškai. Neverta rinktis pigiausios paslaugos kainos, nes tada net ir paslaugos teikėjas gali panaudoti pigesnes, o dėl to ir mažiau patikimas medžiagas arba nepanaudoti kai kurių medžiagų, kaip pavyzdžiui, specialaus valiklio, grunto, aktyvatoriaus.
Lietuvoje iš kokybiškų klijų labiausiai paplitę „Dinitrol”, „Terrason”, „Bostic”, „Sika” klijai. Patikimi poliuretano klijai automobilių stiklams gali būti vieno arba dviejų komponentų, reikalaujantys šildymo, ypatingo tvirtumo vadinamieji aukštos moduliacijos (žymimi raidėmis HM – jų tvirtumas dar didesnis 30 proc.). Visi šie klijai iki galo sukietėję turi vienodas savybes, kiekvienas iš jų turi savo panaudojimo ypatybes ir specifiką. Net 70 proc. naujų modelių, pradėtų gaminti po 1997-ųjų metų, stiklai gamyboje įklijuoti klijais, kurie žymimi HM indeksu. Jei gamykloje HM klijais įklijuotą priekinį stiklą įklijuos standartiniais poliuretano klijais, tai bus tas pats, kas sportinio automobilio stabdymui naudoti senos konstrukcijos stabdžių sistemą.
Pasakodamas apie Lietuvos automobilių stiklų rinkos ypatumus „Makvio” vadovas pastebėjo, kad net ir profesionalai bei gerą reputaciją turinčios serviso firmos kartais ryžtasi sunkiai paaiškinamiems eksperimentams ir įsigyja neaiškios kilmės stiklų klijavimo medžiagų, kurių galiojimo laikas būna pasibaigęs, arba sąmoningai naudoja tik dalį būtinų medžiagų.
Tarkim, praleidus stiklo gruntavimo operaciją, po 2-3 metų klijai praranda savo elastingumą ir tamprumą, nes be grunto jie stipriau veikiami ultravioletinių spindulių.
„Paprastai visa tai yra paaiškinama tuo, kad automobilis rengiamas pardavimui, todėl nesvarbu, kas su stiklu nutiks naujajam savininkui kur nors Rusijos ar Kazachstano glūdumoje. Atsakingai žiūrima tik į autobusų stiklų keitimą, nes dėl nekokybiško darbo nutrūkusi tolima kelionė gali pridaryti itin daug rūpesčių tiek transporto įmonei, tiek ją aptarnavusioms dirbtuvėms”, – pasakojo K.Mikučionis.
„Makvio” vadovas atkreipė dėmesį į dar vieną pavojų, susijusį su stiklų keitimu. Profesionalai gerai žino ir skiria į prastus, vadinamuosius 2-iejų valandų kietėjimo, greitus – 1-os valandos ir dvikomponenčius – 0,5 val. kietėjimo klijus. Tačiau labai svarbu yra dar ir žinoti, kad klijų kietėjimo greitis labai priklauso nuo aplinkos temperatūros ir santykinės drėgmės. Būtina turėti specialias lenteles, kuriose nurodytas laikas iki vadinamojo saugaus važiavimo, t.y. laikas, per kurį naujai įklijuotas stiklas tampa integruoto kėbulo tvirtumo elementu ir net eismo įvykio metu, kai suveikia oro pagalvė, stiklas išlieka savo vietoje, tuo pačiu garantuodamas vairuotojo saugumas.
Naudojant kokybiškus PUR klijus ir prisilaikant technologijos, jau po 30-45 min. stiklas gana gerai laikosi ir dažniausiai iškristų tik suveikus saugos pagalvei ar patyrus kitokias mechanines perkrovas. Tai žinodami kai kurie stiklų meistrai ir žaidžia rusišką ruletę, išleisdami tokį automobilį važiuoti nesulaukdami technologijose nurodyto būtino periodo.
Renaldas Gabartas