Prisipažinsiu, išgirdęs, kad iš ūkio ministro pareigų atsistatydinęs susikompromitavęs Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas lyginamas su nemirtingo rusų rašytojų satyrikų dueto Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romanų „Aukso veršis” ir „Dvylika kėdžių” herojumi Ostapu Benderiu, pasijutau nejaukiai. Man regis, buvęs ūkio ministras gavo nepelnytą komplimentą.
Kas buvo O.Benderis?
O.Benderis, oficialiai vadinantis save turkų valdinio sūnumi Ostapu Berta Marija Suleimanu Bender-Bejumi, anaiptol nebuvo cinikas, vulgarus melagis ir politinis avantiūristas. Lygiai kaip neįsivaizduojamas būtų O.Benderio įsipainiojimas į kokią nors stambaus masto politinę aferą arba korupcijos skandalą. Apgauti bukus sovietinius valdininkus arba godžius nepmanus – taip, tai menas, kuris įkvėptai buvo praktikuojamas žmogaus, atsisakiusio gyventi pagal absurdiškas sovietinės sistemos taisykles ir būti nužmoginančios karinės-administracinės mašinos sraigteliu.
Krištolinė Ostapo svajonė, kurios jis neleidžia Šurai Balaganovui liesti nešvariomis rankomis ir kuriai, deja, taip ir nelemta išsipildyti, – tai Rio de Žaneiras. Kitaip tariant, laisvė nuo sovietinio marazmo ir grotesko. Tad O.Benderio drama yra laisvo ir gabaus žmogaus drama – likimas jam lėmė gyventi šalyje, kurios oficialioje socialinėje tvarkoje net sukčiai ir avantiūristai pasigenda nors minimalaus padorumo, pagarbos asmeniui ir žmogiškos šilumos.
Galiausiai O.Benderis anaiptol nėra nusikaltėlis. Ne tik todėl, kad Š.Balaganovą jis iškilmingai informuoja, jog kodeksą reikia gerbti. Pačia savo esme kriminalinėje sovietinėje sistemoje karjerą daręs biurokratas arba partinis veikėjas kur kas labiau griovė tą civilizuoto pasaulio tvarką, kurios taip ilgėjosi kvailiu arba nusikaltėliu atsisakęs būti turkų valdinio sūnus, leitenanto Šmito vaikas ir brangenybių ieškojimo operacijos techninis direktorius O.Benderis.
Civilizacijos ilgesys
Ostapas atvirai ilgisi civilizuoto gyvenimo, koks buvo iki istorinio materializmo (kitaip tariant, iki tarybų valdžios įsigalėjimo). O kitas „Auksinio veršio” personažas, vienas iš leitenanto Šmito sūnų, žąsis vagiantis Michailas Samuelevičius Panikovskis (kuris kur kas labiau primena mūsų buvusį ūkio ministrą, nors taip pat su didelėmis išlygomis) su sielvartu ir nostalgija kitam leitenanto Šmito sūnui Š.Balaganovui pasakoja apie tai, kaip gera buvo gyventi iki revoliucijos Kijeve ir būti aklam – apsimesti neregiu pavargėliu ir gauti pakankamai išmaldos (arba pavogti vieną kitą piniginę), kad būtų galima gyventi pas geraširdę našlę ir gerti arbatą iš „samovaro”. Jei ne revoliucija, ilgesingai ir graudžiai klausia M.S.Panikovskis, argi jis vogtų žąsis ir būtų benamis leitenanto Šmito sūnus?
Bet, kaip pamename iš trumpos ir griežtos O.Benderio kalbos prie kelionėje mirusio M.S.Panikovskio kapo, velionis vis dėlto norėjo gyventi visuomenės sąskaita, o visuomenė su tuo kategoriškai nesutiko. Štai šito prieštaravimo jautri M.S.Panikovskio širdis ir neišlaikė.
Kad ir kaip būtų, visa tai nieko bendra neturi su ką tik mūsų matyta ciniško mažaraščio panieka civilizuotai politikai ir apskritai viešajam gyvenimui, aukštojo mokslo diplomo padirbinėjimu arba noru valdyti valstybę, kurios kultūra ir tradicija jam geriausiu atveju tėra egzotika. Priskirti korupciją, neturimo mokslo cenzo fabrikavimą arba valstybinio masto sukčiavimą O.Benderiui reiškia fundamentaliai nesuprasti šio žavaus personažo žmogiškos ir meninės esmės.
Svajų aukštumos
Seimo narys Algimantas Salamakinas, lygindamas mūsų buvusį ūkio ministrą su O.Benderiu (pirmojo politinę kompetenciją lygindamas su antrojo kompetencija šachmatų sferoje), visiškai teisingai prisiminė faktą, kad O.Benderis šauniajame Vasiukų mieste prisistatė didmeistriu, nors šachmatais tą vakarą žaidė tik antrą kartą savo gyvenime.
Bet, Vasiukų „Keturių žirgų” klube skaitydamas paskaitą „Vaisinga debiuto idėja”, O.Benderis debiuto idėją apibūdino kaip (panašią į fantaziją). Šią frazę jis greičiausiai žinojo iš Liudvigo van Bethoveno (Ludwig van Beethoven) „Mėnesienos sonatos”. O juk ir quasi una fantasia, ir „Mėnesienos sonata” yra nepasiekiamos kultūros aukštumos bei neatpažįstama tikrovė mūsų buvusiam ūkio ministrui.
Ką jau kalbėti apie rūstų O.Benderio pamokslą, išdrožtą drovaus, bet nevogti negalėjusio vagilio, senučių prieglaudos viršininko Aleksandro Jakovlevičiaus sūnėnui Pašai Emiljevičiui, slapta nukniaukusiam ir pardavusiam vieną Ostapo taip atkakliai ieškotų kėdžių. P.Emiljevičius, turėjęs antgamtinės nuovokos dovaną, supranta, kad O.Benderis jį gali mušti, galimas daiktas, net spardyti kojomis. Todėl jis skubiai atsako į visus dalykiškus Ostapo klausimus.
Prieš išvadindamas Pašą aborto auka ir išvarydamas jį lauk iš kambario, Ostapas svajingai praneša, jog mielai sukultų jam snukį, tik Zaratustra neleidžia. Ir šioje vietoje akivaizdu, jog persų pranašo ir zoroastrizmo žinojimas O.Benderio kultūrinį horizontą per šviesmetį nutolina nuo mūsų buvusio ūkio ministro.
Koreika – artimiausias
O iš tikrųjų buvusiam mūsų ūkio ministrui pats artimiausias personažas iš Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo nemariųjų romanų yra pogrindžio milijonierius Koreika. Ne tik todėl, kad jis – pogrindžio milijonierius, slapta laukiantis kapitalizmo atėjimo ir besiruošiantis jam, bet sykiu (o gal net užvis labiausiai) todėl, kad Koreika gyvena dvigubą gyvenimą.
Tie, kas žino, jog jis yra darbštus ir doras kontoros tarnautojas, gaunantis nedidelę algelę ir turintis fenomenalių skaičiavimo gabumų, niekada nepatikės, jog jis yra pogrindžio milijonierius. O Ostapas, žinantis, kas iš tikrųjų yra Koreika, nė per nago juodymą netiki Koreikos – kuklaus tarnautojo – legenda. Lygiai kaip ir tie, kurie nuoširdžiai tiki mūsų buvusiojo ūkio ministro-suvirintojo legenda, niekada nesužinos jo antrojo gyvenimo, o tie, kurie žino jo antrąjį gyvenimą, niekada rimtai netraktuos jo kaip tikro suvirintojo.
Ne veltui Šuros ir M.S.Panikovskio iš Koreikos pavogtą piniginę su 10 tūkst. rublių norintis grąžinti O.Benderis pogrindžio milijonieriui pasako, jog jis yra nuostabaus likimo žmogus – toks laimingas ir dar laisvėje…
Štai šie žodžiai puikiai nusako ne tik mūsų buvusio ūkio ministro laimę, bet daugelio ir kitų ne per seniausiai iškilusių Lietuvos politinių machinatorių ir klounų politinių nuotykių bei jų laimingos baigties esmę.
Koreika yra tikrai archetipinė sovietinės sistemos figūra – tariamai kuklus ir darbštus sovietinis žmogus, slapta garbinantis tik galią ir turtą. Tai vulgarus ir negailestingas materialistas, turintis tokio nuožmaus godumo ir žūtbūtinio pasiryžimo niekam nenusileisti, perlipti per kitų galvas bei prieš nieką nesustoti.
Maskaradų galerija
Ne tik mūsų buvęs ūkio ministras, bet ir daugelis kitų Lietuvos politinio maskarado dalyvių stipriai primena I.Ilfo ir J.Petrovo personažų galeriją. Buvusiam ūkio ministrui kilti padėjusi ir jam iki šiol lojali inteligentijos dalis nieko daugiau taip neprimena kaip bajorų vadovo, feldmaršalo, minties galiūno, rusų demokratijos tėvo ir žmogaus, artimo imperatoriui, – Ipolito Matvejevičiaus (Kisos) Vorobjaninovo, vardan uošvienės turtų galėjusio eiti prašyti išmaldos trim kalbomis arba pagaliau net ir nužudyti patį O.Benderį.
Štai šias I.Ilfo ir J.Petrovo pamokas vertėtų įsidėmėti visiems mūsų politiniams avantiūristams, kurie niekaip nesupranta, kaip lengva I.Ilfo ir J.Petrovo genialiai pavaizduoto pasaulio suformuotiems žmonėms išsižadėti tų, kurie jiems žada kėdes su brangakmeniais, – lygiai taip pat lengva, kaip ir iš pradžių patikėti jais.
Tik gaila, kad aferistų ir klounų atmetimas taip ir neperauga į civilizuotos tvarkos kūrimą. O juk šios tvarkos taip ilgėjosi nuo istorinio materializmo pavargęs O.Benderis – socialinės transformacijos genijus ir pereinamojo laikotarpio herojus, gyvenęs pasaulyje, kuriame neveikė jokios taisyklės, bet apgaudinėjęs tik godžius kvailius ir sukčius. Palyginkime O.Benderio elgesį su tikru apgaviku archyvaru Vorfolomejumi Korobeinikovu ir jo nuoširdų prisirišimą prie gyvenimo nuskriausto, bet žmoniškumo nepraradusio Šuros Balaganovo, lygiai kaip ir jo kilnumą „Antilopės gnu” vairuotojui Kozlevičiui.
Tada galutinai paaiškės, kokia neteisinga asociacija į galvą atėjo tiems mūsų politikams, kurie išdrįso talentingą, ryškų, humanišką, gyvenimo džiaugsmu trykštantį ir savo individualybės net istorinio materializmo pasaulyje nepraradusį Ostapą Benderį palyginti su pogrindžio milijonieriaus Koreikos mentaliniu palikuoniu – mūsų buvusiu ūkio ministru.
LEONIDAS DONSKIS
„Klaipėdos” apžvalgininkas