Kulautuvą prilygino Vudstokui

Užvakar Pušų amfiteatras Kulautuvoje buvo sausakimšas. Penktasis bardų dainuojamosios poezijos festivalis „Akacijų alėja” išliko vienu tų renginių, kurių ištikimai laukiama visus metus.

Kelių kartų atstovai iki sutemų klausėsi koncerto. Sielai skirtos dainos vertė mąstyti, žavėtis, užsimiršti.

Kelias prilygo magistralei

Šeštadienio pavakare 141-asis krašto kelias „Kaunas-Jurbarkas” eismo intensyvumu prilygo magistralei. Iki Kulautuvos lengvieji automobiliai skubėjo ilga kolona. Kai kur ji nutrūkdavo, bet iš šalutinių keliukų į ją įsilieti vis tiek buvo sudėtinga.

„Akustinis Vudstokas”, „Lietuviškasis Vudstokas”, „Mažasis Vudstokas” – tokiais epitetais gerbėjai, aktoriai ir muzikantai vadina nuo 2001-ųjų Kulautuvoje rengiamą dainuojamosios poezijos festivalį „Akacijų alėja”.

„Iki tikrojo Vudstoko jis neišaugs, bet savo aura Lietuvoje jam neprilygsta joks kitas renginys”, – sakė amfiteatre beįsitaisąs vilnietis Robertas.

14 atlikėjų, tarp kurių Lietuvoje žinomi bardai „Aktorių trio” (Olegas Ditkovskis, Kostas Smoryginas, Saulius Bareikis), Vytautas „Simas” Babravičius, Vytautas Kernagis, Liuba Nazarenko, Virgis Stakėnas, į Kulautuvą priviliojo apie 3000 žmonių. Šimtai jų atsinešė sudedamąsias kėdutes, o pušų paunksnėje dauguma įsitaisė ant patiestų ant žemės užtiesalų. Tai tradicija – klausantis dainų su draugais išgerti butelį vyno ir alaus.

Padovanojo stručio kiaušinį

„Tai kartos ženklas”, – kiek pamąstęs tikino 53 metų maestro Vytautas Kernagis, kai jo paklausėme, kuo ypatinga dainuojamoji poezija. „Užaugau su gitara, bet net po „The Beatles” dainuojamoji poezija nebuvo populiari ir tikiuosi, kad nebus”, – sakė V.Kernagis, kuriam už nuopelnus dainuojamajai poezijai rėmėjai įteikė kraitelę su stručio kiaušiniu.

Tačiau visai netoli amfiteatro ant pievelės stovėjo kelios palapinės. Kauniečiai Adrijus ir Marijus sėdėjo sukryžiavę kojas bei teigė atvykę pasiklausyti žinomų atlikėjų dainų. „Pats groju gitara ir bandau suburti grupę”, – sakė Adrijus. Iš plastikinio indo jis valgė prieskoniais pagardintą perlinių kruopų košę, o vietoje šakutės naudojo aplaužytą pušies šakelę. Paklausti, ar tėvai noriai juos išleido į renginį viduryje miškų, Adrijus atsilošė ir šyptelėjęs atsakė: „Mums jau aštuoniolika”. „Nekomercinė” aplinka pulsavo geranoriškumu. Žmonės buvo visiškai atsipalaidavę.

Buvo matyti ir iš toliau

Prieš pasirodymą paklaustas, ką dažniau daro, groja gitara ar vaidina teatre, S.Bareikis atsakė, jog tai priklauso nuo užimtumo teatre. „Jei turi pasiūlymų – tampi aktoriumi, jei neturi – groji gitara”, – sakė S.Bareikis.

Net toliau nuo scenos įsitaisę žiūrovai galėjo matyti aktorių ir muzikantų veidus, nes joje buvo įrengti du dideli projektoriai. Ekranuose dainininkų veidus nutvieksdavo šypsenos, kai jie išgirsdavo žiūrovų plojimus ir ovacijas.

„Esu iš kartos, kuri brazdino gitara ir kūrė eiles, – sakė tarp žiūrovų sutikta aktorė, režisierė Hana Šumilaitė. – Liūdna, kad kiemuose nematyti gitaromis grojančių jaunuolių. Bet kiemuose nėra ir vaikų. Jie tikriausiai sėdi prie kompiuterių”. H.Šumilaitė tikino nesanti bambeklė, bet „vaikystėje mus sunku būdavo prisišaukti į namus, į juos parbėgdavome tik gabalo dešros atsipjauti ir skubėjome atgal į kiemą”. Ponia Hana neabejojo, kad „visada bus žmonių, skaitančių geras knygas ir klausančių geros muzikos”.

Apdovanojo skulptūrėlėmis

Be eilėraščiais paremtų dainų, Pušų amfiteatre sklido ir roko garsai. „Pasikeitus politinei ir ekonominei situacijai šalyje, dainuojamoji poezija šiek tiek prarado populiarumą, bet ir rokas gali turėti gerą tekstą”, – sakė vienas festivalio krikštatėvių kaunietis Algis Lipskas.

Bobo Dylano ir „Pink Floyd” kūrinius A.Lipskas taip pat priskiria dainuojamąjai poezijai, „nors tai ir rokas”. „Kūrinį galima atlikti ne tik gitara, bet ir kitais instrumentais”, – neabejojo A.Lipskas, anksčiau grojęs grupėje „Juodvarniais lakstantys”.

Kaip tikino dauguma užkalbintų muzikantų, dainuojamoji poezija visada gyvuos mažuose rateliuose, nedideliuose koncertuose ir net virtuvėse. Muzikos žanrą S.Bareikis prilygino atlikėjo dienoraščiui.

Šių metų „Akacijų alėjos” sąmata siekė 25 tūkst. litų. Visi nemokamo koncerto dalyviai gavo skulptoriaus Roberto Antinio sukurtas bronzines skulptūrėles, Antanui Jonynui atiteko pagrindinis prizas – festivalio bardo vardas ir iš akmens išauganti bronzinė akacijos šakelė.

Beje, valstybinė Lietuvos televizija renginį filmavo, bet jo tiesiogiai nerodė. Tuo metu visuomeninis kanalas transliavo „San Remo” festivalio vaizdo įrašą.

Gediminas Stanišauskas

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , .

1 atsiliepimas į "Kulautuvą prilygino Vudstokui"

  1. as

    Algis Lipskas saunuolis..kulturina jau seniai nukulturejusi KaunaĄĄ tik daugiau tokiu zmoniuĄ 😀 😀 😀 😀 😀 😛 😛 😛 😛 😮 😮 😮 😮 😮 😮 💡 😯 😯

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.