Ką žinome apie Kiniją?

Lietuvoje jau seniai nieko nestebina, kai išgirstame sakant: kinietiška tekstilė, avalynė , santechnika, restoranai… Tačiau ar daug mes žinome apie Kiniją ir jos ekonomiką? Labai mažai, kai tuo metu ši didžiulė Rytų šalis savo ekonominiu išsivystymu užima septintą vietą pasaulyje. Beje, jos ekonomika beveik triskart didesnė negu Rusijos. Ekonominės reformos, kurios šiuo metu pasiekė aukščiausią savo išsivystymo lygį, Kinijoje prasidėjo prieš ketvirtį amžiaus. Beje, reformos pradžioje prasidėjo keliuose šalies pietvakariniuose rajonuose, kurie tapo „ypatingomis ekonominėmis zonomis”. Palaipsniui jos plėtėsi, jų vis daugėjo…
Kokia Kinijos ekonomikos dalis šioms zonoms tenka šiandien? Beveik du trečdaliai Kinijos bendro vidaus produkto pagaminama šalies pakrantėse, ten, kur ir yra įsikūrusios šios ekonominės zonos – nedideli, atskiri regionai. Beje, jie anksčiau vystėsi kur kas sparčiau. Pavyzdžiui, Guandžou arba, kaip dar sakoma, Kantone pagaminama 13 proc. Kinijos bendro produkto., tuo metu Šanchajuje bei jo apylinkėse – 6 proc. Taigi net keli Kinijos rajonai pagamina didžiąją dalį viso šios šalies bendro vidaus produkto. Esant tokiam šalies ekonominiam išsivystymui, tai normalu – visada yra rajonai lyderiai, lenkiantys kitus pramonės centrus ir atsiliekantys. Įdomu pažymėti, kad pastaruoju metu Kinijoje vyksta spartus šių regionų konvergencijos procesas: visa Kinijos pramonė auga 9-10 proc. kasmet, o labiausiai atsilikę, skurdūs šalies rajonai auga po 12 – 16 proc. kasmet, būtent vidaus. Pamažu jie priartės prie lyderių ir tada didžioji bendro vidaus produkto dalis pasiskirstys tolygiai.
Tiesa, pastaraisiais metais didelį prekių kiekį Kinijoje pagamina įmonės, kurias perkėlė iš savo šalių stambios pasaulinės kompanijos.Pavyzdžiui, vos ne 60 – 70 proc. šaldytuvų pasaulyje pagamina Kinija. Todėl šią šalį jau galime vadinti „pasaulio fabriku”.
O kokia visos ekonomikos dalis tenka grynai Kinijos kompanijoms bei jų smulkioms įmonėms? Aišku, Kinija garsi viskuo, ne tik šaldytuvais, tekstile ar santechnika. Puikūs ir jos statistiniai duomenys. Jei pažvelgsime į jos metinį statistinį biuletenį, pamatysime, kad 2003 metais 69 procentai bendro vidaus produkto pagamino įmonės, finansuojamos vidaus šaltinių, t.y. jas remia pačios šalies įmonės. 12 proc. bendro vidaus produkto gamino įmonės, kurias valdo Honkongas arba jos finansuojamos iš Honkongo ir 19 proc. – užsienio įmonės. Tokiu būdu susidaro 100 proc: 81 proc. – vidaus šalies ir Honkongo įmonės, o 19 proc. – užsienio įmonės.
Tiek Lietuvoje, tiek kitose užsienio šalyse vyrauja nuomonė, kad Kinija – vis dar vargana šalis, kurioje pigi darbo jėga, todėl ten prekės labai pigios ir nekokybiškos. Atseit, dešimtys milijonų kaimiečių nuolat plūsta iš atkampių šalies rajonų į didmiesčius, ypač – į laisvas ekonomines zonas, stengdamiesi gauti bent kokį darbelį: todėl čia ir pigi darbo jėga.
Aišku, darbo resursų apimtys Kinijoje nėra, kaip atrodytų, beribės. Kinija – jau seniai nėra vargana šalis. Ten net ta pati laisva darbo jėga ne visada panaudojama. Beje, reikia pasakyti, kad kiniečių darbo jėga – viena labiausiai išsilavinusių pasaulyje. Todėl ji ne tik pigi, bet ir aukštos kvalifikacijos, labai drausminga, pasižymi aukšta darbo etika. Ir nors tai vis dar komunistinė šalis, darbo rinkos reguliavimas, kuris mums gerai žinomas Vakarų Europoje, tarkime, žmonių teisės – visa tai Kinijoje neturi didelės reikšmės. Todėl, pavyzdžiui, Kantone automobilių įmonės darbininkas gauna pusantro dolerio per valandą, o Detroite, įskaitant visas socialines išmokas ir profsąjungines privilegijas, tas pats automobilių kompanijos darbininkas – 55 JAV dolerius per valandą. Todėl darbo jėgos, net kvalifikuotos, pigumas yra labai susijęs su tuo, kad darbo reguliavimas Kinijoje yra žemesnis. Be to, aišku, ir vidaus valiuta beveik perpus pigesnė negu kitose šalyse, kad ir JAV ar Didžiojoje Britanijoje, todėl ir darbo jėga pigesnė.
O kaip dirba Kinijos bankai? Daugelyje užsienio šalių, ypač Europoje, vis dar vyrauja nuomonė, kad Kinijos bankų sistema silpna. Kaip yra iš tiesų? Kinijos bankų sistemos silpnumas – įsigalėjęs klaidingas požiūris, netgi savotiškas prietaras. O iš tiesų, jei pažvelgsime į statistiką, Kinijos bankų sistema – labai galinga sistema, kuri leidžia vykdyti reikšmingas investicijas Kinijos ekonomikoje. Visų pirma, pažiūrėkime, koks santaupų dydis, t.y. santaupų kiekio santykis su bendru vidaus produktu arba, grubiai kalbant, pinigų masės santykis, nes pagrindinė jų dalis – gyventojų santaupos. Čia mes matome, kad 180 proc. bendro vidaus produkto pagal apimtį sudaro pinigų masė kartu su gyventojų santaupomis. O tai kur kas daugiau negu Jungtinėse Valstijose bei daugelyje Vakarų Europos šalių. Šiuo atžvilgiu Kinija atsilieka tik nuo Japonijos ir Honkongo. Pavyzdžiui, Rusijoje, jei lyginsime su Kinija, visa pinigų masė sudarys tik 26 proc. O iš jos gi dar dalį sudaro gyventojų santaupos.
55 proc. Kinijos bankų sistemos aktyvų sukaupti 4 stambiuose valstybiniuose bankuose. Tuo tarpu JAV ir Vakarų Europoje, kaip žinome, daugiausia bankai yra privatūs. Vien todėl daugelis Vakarų šalių kompanijų prietaringai laikosi nuomonės, kad Kinijos bankų sistema silpna. Čia būtent ir slypi jos jėga, nes kiniečiai pasitiki valstybiniais bankais.
Ne paslaptis, kad nuolat auganti Kinijos pramonė tarsi koks Rytų drakonas vis labiau baugina Europą. Ši baimė vis labiau persiduoda ir mums, nes mes taip pat esame Europos Sąjungos dalis. Ypač tai baugina mūsų šalies pramonininkus, nes, pavyzdžiui, iš Kinijos įvežama avalynė ar rūbai, kuriuos į Lietuvą eksportuoja „VP Market” jau konkuruoja ne tik su Lietuvos gamintojais, bet ir kelia rūpestį padėvėtų rūbų importuotojams, nes šių prekių kainos praktiškai susilygino. Ne vienas, matyt, pagalvojame: kam pirkti rūbus kokioje nors „Humanoje”, jei juos juos nebrangiai galiu įsigyti „Maksimoje” ar „Akropolyje”…
Pavojus kyla ir, neabejojame, dar labiau kils ne tik lietuviškai tekstilei ar avalynei, bet ir mūsų televizoriams, šaldytuvams bei kitoms paklausą turinčioms prekes.
Rengiant šį straipsnį, Europą pasiekė dar viena nemaloni žinia: pirmieji kinietiški automobiliai, skirti pardavimui Vakarų Europoje, atkeliavo į Belgijos uostą Antverpeną. Aišku, tai bus rimtas smūgis Europos gamintojams, kenčiantiems ir taip jau nuo sumažėjusios jų modelių paklausos. Vienas Olandijos automobilių prekiautojas teigia jau suradęs pirkėjų 200 penkių durų visureigių „Landwind” ir yra įsitikinęs, kad šiemet pavyks parduoti apie 2 tūkst. šių automobilių. Jis tikina, kad „Jiangling Landwind Motor” gaminamus automobilius parduoda beveik perpus pigiau nei artimiausi konkurentai. „Manau, kad šiems automobiliams Europa yra didelė rinka”, – sako pardavėjas. Jis turi penkerių metų išskirtinį sandorį su „Jiangling” parduoti visureigius 27 Europos šalyse. Kaip atrodo šis automobilis, galite pasižiūrėti apsilankę austrų tinklalapyje, kuris skirtas lengviesiems automobiliams, -http://www.funstart.at/autos/landwind/ arba olandų tinklalapyje http://www.jmclandwind.nl/ . Jis kažkiek panašus į Opel Fronterą. Šie visureigių modeliai turi sumontuotus 2,8 litro „General Motors” gaminamus dyzelinius variklius. Taip pat galima įsigyti visureigį su 2 arba 2,4 litrų „Mitsubishi” varikliais.
Ar neateis metas, kai Kinija be karo užkariaus Europą ir Pasaulį, vis labiau kelia šį klausimą ne tik pasaulio spauda, bet ir įvairių šalių politikai. Deja, kol kas šis klausimas lieka be atsakymo…