Šiandien parduotuvių lentynos lūžta nuo įvairiaspalvių kramtomosios gumos pakuočių. Guma, atrodytų, – paprasta prekė, tačiau yra viena iš žmonijos išgalvotų prieštaringiausių substancijų.
Nortumbrijos (Didžioji Britanija) universiteto tyrinėtojai įsitikinę, kad kramtomoji guma geba žymiai pagerinti atmintį. Mokslininkas Andriu Šoulis aiškina tai tuo, kad ją kramtant širdis plaka smarkiau, dėl to kraujas į smegenis patenka greičiau.
O Singapūro valdžia tiesiog susidorojo su skaniosios gumos mėgėjais: ji uždraudė pardavinėti ir vartoti ją visoje Singapūro teritorijoje. Nepaklusniųjų laukia baudos. O štai numetus „kramtioškę” gatvėje prasikaltusiems gresia net kalėjimas!
Nuo ko gi viskas prasidėjo? Nors ir keistai skamba, tačiau kramtomosios gumos šaknys – tolimoje praeityje. Jos kūrėjai gyveno įvairiose šalyse dar prieš tūkstantį metų.
Senovės Graikijoje ir Artimuosiuose Rytuose žmonės kramtė mastikmedžio, majų indėnai – kaučiukmedžio sakus, Pietryčių Azijos gyventojai mėgo kramtyti arekinės palmės lapus, o štai Šiaurės Amerikos indėnai pažengė dar toliau – kramtomąją gumą jie gamino iš pušies sakų ir bičių medaus.
Europoje kramtomosios gumos pradininku laikomas amerikiečių krautuvininkas Džonas Kertis, kuris 1848 metais pagamino ją iš sakų ir prieskonių bei parafino ir išdidžiai pakrikštijo ją Meno valstijos švariais eglės sakais. Kad ir kaip Kertis stengėsi, jam vis dėlto nepavyko jos pagaminti minkštos ir skanios. Dėl parafino ji trupėjo burnoje, o prieskonių skonis išnykdavo po kelių sekundžių, burnoje likdavo tik kartus sakų skonis.
Be to, Kerčio guma neatlaikydavo karščio bei šalčio išbandymų ir tuoj pat prarasdavo savo prekinę išvaizdą, todėl organizuoti masinės prekybos jam nepavyko, nepaisant to, kad tam tikslui buvo pastatytos trys gamyklos…
Šiuo įdomiu faktu kramtomosios gumos istorija tik prasideda. Amerikoje gyvenęs Tomas Adamsas turėjo didelę svajonę – gaminti vežimų ratų gumines padangas.
Šiam tikslui pasiekti jis nusipirko toną kaučiuko. Tačiau pagaminti geros kokybės padangų jam nepavyko. Iškilo klausimas: kur dėti likusias didžiules kaučiuko atsargas?
Adamsas prisiminė, kaip vienas indėnas kramtė kaučiuko gabaliukus. Naujai iškeptas išradėjas pagamino skanią gumą, kaučiuką išviręs cukraus sirupe. Ši kramtomoji guma, pavadinta „Adams New York #1”, buvo pradėta pardavinėti visose JAV parduotuvėse, ir daugeliui buvo labai skani.
Po Adamso kramtomąją gumą ėmė gaminti daugelis kompanijų.
Vienos iš jų buhalteris Volteris Dimeris grįžęs namo valandų valandas eksperimentavo, užsidarydavęs virtuvėje. Jam atrodė, kad išradęs naują gumos rūšį jis pakils tarnybos laiptais. Ir jam pavyko! Jis sukūrė naują rūšį, kuri buvo itin elastinga.
Ši guma, pavadinta „Bubble gum” („Burbulų guma”), taip patiko vartotojams, kad netrukus įvairiose pasaulio šalyse buvo pradėtos rengti gumos pūtimo varžybos. 1994 metais pasiektas naujas pasaulio rekordas – amerikietei Siūzan Montgomeri Viljams pavyko išpūsti 58,4 cm burbulą!
Tačiau pasaulinę šlovę šiuolaikinei kramtomajai gumai suteikė muilo fabriko savininko sūnus Viljamas Riglis. Jis patobulino gamybos procesą, pagerino skonį ir kokybę, ir 1892 metais išleido žinomą „Wrigley’s Spearmint”, o metais vėliau pasaulį išvydo „Wrigley’s Juicy Fruit”.
Šios gumos rūšys iki šiol yra neabejotinos kramtomosios gumos lyderės. Riglis tobulino ne tik skonį, bet ir formą: būtent jam priklauso plokštelių, rutuliukų ir pagaliukų formos kūrimo idėjos.
Be to, Riglis surengė sėkmingą reklamos kampaniją: 1915 metais jis įsigijo vieną iš pirmųjų JAV telefonų knygų ir visiems abonentams išsiuntė po tris gumos plokšteles, kad kiekvienas įvertintų jų skonį. Po to Riglio prekės pardavimo apimtys žymiai padidėjo, o kalbos apie kramtomąją gumą pasiekė ir kitas šalis.
Daktaras Kenetas Alenas – Niujorko universiteto stomatologijos koledžo profesorius atliko įdomų eksperimentą su savo aukštosios mokyklos studentais. 56 studentai buvo padalyti į dvi grupes: viena aktyviai kramtė gumą per paskaitas, o kitai kategoriškai buvo uždrausta tai daryti.
Po trijų dienų Alenas patikrino, kaip abi grupės studentų įsisavino medžiagą. Gumą kramtančiųjų grupės rezultatai buvo puse balo geresni!
Pažymėtina, kad kramtomosios gumos eros pradžioje didžioji viso pasaulio dantų gydytojų dauguma nuoširdžiai baiminosi, kad guma gali suklijuoti viršutinį ir apatinį žandikaulius.
Guma turi ir privalumų, ir trūkumų. Ji valo dantis ir burnos ertmę po valgio, naikina blogą burnos kvapą, padeda norint mesti rūkyti. Tuo pat metu nuo per dažno kramtymo genda dantų emalis ir vystosi gastritas. Rinktis – kramtyti ar ne – jums!