Kaune jau ketvirtą spektaklį statantis režisierius iš Gardino Olegas Žiugžda sako, kad gyvenimas Baltarusijoje primena fantastinę ekskursiją į praeitį
„Ar galėčiau Gardine įsteigti privatų teatrą? Teoriškai galėčiau, bet išsyk bankrutuočiau. Pilną žiūrovų salę surenka tik gastroliuojantys popso šokėjai, pramoginės programos. Lėlininkai geresnėje padėtyje, nes jie turi stabilią publiką, dėl universalesnės meninės kalbos kviečiami gastrolių, o drama merdėja. Ir dėl ekonominių priežasčių, ir dėl kūrybinių idėjų krizės”, – kalbėjo po spektaklio „Pinokis” repeticijos Kauno lėlių teatre Olegas Žiugžda. Keturiasdešimt penkerių metų menininkas yra Juozo Žiugždos – akademiko, buvusio LTSR švietimo ministro, lietuvių kalbos gramatikos vadovėlio, kurį kažkada daugelis atsiversdavome vaikystėje, autoriaus anūkas.
Scena paviliojo anksti
Gardino valstybinio lėlių teatro režisierius Olegas Žiugžda Baltarusijoje gyvena nuo septyniolikos metų, nors gimė ir vidurinę baigė Vilniuje.
„Paskutiniais metais mokykloje „sirgau” menu: kūriau kiną Jaunųjų technikų stotyje, mokykloje lankiau dramos būrelį, vadovavau mokinių lėlių teatrėliui. Kadangi baigiau rusišką mokyklą, studijuoti kaimyninėje Baltarusijoje buvo beveik kaip namuose. Įstojau į Minsko teatrinį institutą, jame įgijau lėlių teatro aktoriaus specialybę. Į režisūrą ir dramos artistus nepriėmė – pasakė, kad per jaunas. Kadangi labai norėjosi būti režisieriumi, baigęs studijas Minske, ėmiau mokytis tuometinio Leningrado teatro, muzikos ir kino institute. Paskui prasidėjo darbas, atsirado šeima, vaikai. Taip ir įleidau šaknis Baltarusijoje. Tuomet juk tai nebuvo užsienis, laikyta, kad vis vien gyveni toje pačioje valstybėje”, – rusiškai, bet kartais įterpdamas lietuviškus žodžius, pasakoja Olegas Žiugžda.
Olegas Lietuvoje lankosi gana dažnai. Vilniuje tebegyvena tėvas, kiti artimi giminaičiai, o į Kauną atveda darbo reikalai. Jis galėtų gauti Lietuvos pilietybę, tačiau dvigubos pilietybės neleidžia Baltarusijos įstatymai.
„Mūsų teatras su Olegu Žiugžda bendradarbiauja nuo 2000-ųjų. Ryšius su juo užmezgėme per Rusijos kolegas, kai ieškojome jauno kviestinio režisieriaus. Mūsų scenoje jis yra pastatęs spektaklius „Nepaprastas cirkas”, „Pasakų karaliaus teatras”, „Pasaka apie lietaus lašelį”, o dabar rengia „Pinokio” premjerą, į kurią mažuosius žiūrovus kviesime spalį. Esame patenkinti šia kūrybine draugyste ir jos rezultatais.
Sakyčiau, savo mentalitetu Olegas Žiugžda išliko artimesnis Lietuvai nei Rusijai ar Baltarusijai”, – sako Kauno valstybinio lėlių teatro direktorius Sigitas Klibavičius.
Lėlės ir Šekspyras
„Gardine aš jau šeštą sezoną. Prieš tai buvo Mogiliovo lėlių teatras. Ten penketą metų išdirbau aktoriumi, dešimt – režisieriumi. Kadangi esu pastatęs ir devynis dramos spektaklius, o vienas net buvo apdovanotas kaip geriausias metų spektaklis, nelaikau savęs tik lėlininku”, – kalba režisierius.
„Dirbantysis lėlių teatre visada jaučia tam tikrą nevisavertiškumo kompleksą. Ne tas mastas, ne ta dramaturginė medžiaga ir vaidmenys. Taip jau susiklostė istoriškai, kad lėlių teatras – daugiau atrakcionas nei menas”, – paklaustas, ar nejaučia nusivylimo lėlininko karjera, konstatuoja O. Žiugžda. Tačiau jo paties kūrybinė veikla su ta teze ginčijasi. Režisierius sėkmingai kuria lėlių spektaklius ir suaugusiems, nebijodamas imtis net Šekspyro: yra pastatęs „Makbetą”, „Žiemos pasaką”, „Vasarvidžio nakties sapną”. Jo „Makbetas” prieš porą metų buvo parodytas tarptautiniame lėlių teatrų festivalyje Kaune.
„Baltarusijoje lėlininkams dramos kolektyvai pavydi. Mūsų trupė kasmet išvažiuoja gastrolių į užsienį – vaidinome Lenkijoje, Čekijoje, Vengrijoje, Kroatijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Vokietijoje, Lietuvoje. Baltarusiški dramos teatrai tokių galimybių neturi. Be to, mes ne taip skurstame kaip jie, nes mūsų pagrindiniai žiūrovai – vaikai. Tiesą sakant, visi Baltarusijos teatrai šiaip taip išgyvena tik vaikiškos auditorijos dėka”, – pasakoja Olegas Žiugžda.
Teatrai nugrimzdę į krizę
Pasak teatralo iš Baltarusijos, Gardino dramos teatro salė turi 700 vietų, tačiau ir per premjeras nebūna pilna. „Net šio teatro mažojoje salėje vaidinamus spektaklius dažnai tenka atšaukti, nes nesusirenka žiūrovai. Nemanau, kad atbaido kainos – bilietai nėra brangūs. Dramos spektaklį pažiūrėti kainuoja 1,5 dolerio”.
Valstybės dotacijos periferijos teatrams menkos, sako Olegas Žiugžda. „Teatralai skursta – aktoriaus mėnesinis atlyginimas – maždaug 80 dolerių, ir visai nesvarbu, ar tu vaidini kartą per mėnesį, ar kiekvieną vakarą. Teatro vadovas gauna apie 300 dolerių. Nėra jokios vadybos, kultūros įstaigų veiklos ekonominio pagrindimo. Visi Baltarusijos teatrai avarinės būklės, kai kurie šiuo metu uždaryti remontui. Lėšų spektaklių pastatymui skiriama mažai, tad scenoje akis bado dažyta fanera”.
Gardino lėlių teatras įsikūręs istoriniame pastate. „Jame jau apie 1770 metus veikė Tyzenhauzų rūmų teatras, nuo kurio skaičiuojama baltarusių teatro istorija. Tačiau paminklinis pastatas nerestauruotas, juo mažai rūpinamasi”, – apgailestauja režisierius.
Didieji Minsko teatrai, anot O.Žiugždos, finansuojami geriau, tačiau jų spektakliai užmuša savo nuobodžiu monumentalumu. „Kas iš to, kad J.Kupalos dramos teatro scenoje įrengiamas tikras baseinas, sunešamos tonos dekoracijų. Turtingas anturažas nepaslepia pasenusios teatrinės estetikos. Nėra naujų kūrybinių idėjų, spektakliai nejaudina. Kažkada, bijant konkurencijos, buvo visiškai išstumta vidurinioji režisierių karta. Dabar režisūroje beliko akademiški senoliai ir nepatyrę žali jaunuoliai”.
Kartojama sena maldelė
„Keli mūsų Seimo nariai, grįžę iš Baltarusijos, pasakojo apie jos klestėjimą, gyrė nesugriautus kolūkius. Iš Jūsų komentarų tokį šviesų šalies vaizdą sunku susidaryti. Koks gi yra iš tiesų gyvenimas Baltarusijoje?” – klausiu Olego Žiugždos.
„Nežinau, gal tie jūsiškiai politikai kalbėjosi tik su kokia kaimo bobute, kuri džiaugiasi, kad laiku gauna mažytę pensiją ir kad nėra karo. Refrenas „svarbu, kad tik nebūtų karo” tebėra itin populiarus Baltarusijoje ir tampa savotišku ekonomikos augimo bei visuomenės sąmonėjimo stabdžiu. Kol gyvenome uždaryti Tarybų Sąjungoje, savo gyvenimo neturėjome su kuo lyginti. Kai dabar galime pamatyti daugiau, tampa aišku, kad mus tiesiog kvailina. Įsijungi televizorių – tos pačios kalbos, kaip Brežnevo laikais: puiku, gerai, visur tik laimėjimai. Tebeegzistuoja cenzūra – ir atvira, ir slapta. Į Baltarusiją galima rengti ekskursijas, pavadintas „kelionė laiko mašina”. Atsidurtumėte ten, kur buvote prieš dvidešimt metų”, – neslėpdamas kartėlio dėstė menininkas.
Į klausimą, kokiai kultūros sričiai Baltarusijos valdžia skiria daugiausia lėšų, Olegas Žiugžda ironiškai atsako: „Žemės ūkiui. Ten kaip į juodąją skylę sukišami visi pinigai”.
Klasika svarbi kaip ir lopšinė
Istorija apie ilganosį medinį žmogeliuką – Buratiną, Pinokį, – viena mėgstamiausių kūryboje vaikams. Dabar ji pakeliui į mūsų miesto Lėlių teatro sceną.
„Statau Kaune „Pinokį”, nes tai gerai žinoma klasikinė medžiaga. Apskritai manau, kad vaikas turi augti veikiamas nacionalinės ir pasaulio klasikos. Ypač svarbi savosios tautos literatūra, istorija, tautosaka. Globalizmas juo toliau, juo labiau viską suniveliuoja, todėl žmogus, norėdamas prieš jį atsilaikyti, turi pažinti savo šaknis”, – kalba režisierius Olegas Žiugžda.
Imdamasis dramos spektaklių jis mieliausiai renkasi šiuolaikinę baltarusių dramaturgiją arba gerai žinomą klasiką. „Labai mėgstu tokį baltarusių autorių Sergejų Kovaliovą. Jis savo pjesėse senuosius mitus perkelia į dabarties Baltarusijos realijų terpę. O klasika visada amžina – joje lobyną savo interpretacijoms randa vis naujos menininkų kartos. Mano pirmasis kaip režisieriaus darbas buvo lėlių spektaklis suaugusiems pagal Antuano de Sent-Egziuperi „Mažąjį princą”.