Televizijos serialą „Sporanai. Mafijos kronika” stebėjo vienuolika milijonų planetos žmonių. Fenomenas ne veltui vadinamas psichoanalizės ir psichoterapijos vadovu. Veidrodžiu, prikištu prie pabaisiškų žmogaus prigimties atspindžių.
Serialą aptarinėjantys sutinka, jog serialo kūrėjai nuveikė daugiau negu psichoanalitikų gildija: nutrynė nuo psichikos ligos gėdos ženklą ir atskleidė, kas iš tikrųjų vyksta už uždarų psichoterapeuto kabineto durų.
Alpstam skanėsto
Kodėl mafiozį Tonį užjaučia ir su juo tapatinasi tie milijonai padorių piliečių? Kodėl negali atitraukt akių nuo žmogiškumo liekanų? Nes tiek nedaug reikia, kad tamsieji žmogaus troškimai ištrūktų. Vyrai žiūri, kaip Tonis su savo vaikinais daro tai, ką jie patys darytų, – jei tik galėtų išsisukti nenubausti. Patikimiausias būdas suburti „kryžiaus žygį” yra kokiu geru tikslu žmonėms pažadėti, kad turės galimybę blogai su kuo nors elgtis. Kai gali naikinti negraužiamas sąžinės su „teisėtu pasipiktinimu”, patiri didžiausią psichologinę palaimą, paragauji moralinio skanėsto.
Ne atsitiktinai šis „Sopranų” aspektas – menas mėgdžioja gyvenimą, šiurpina: Tonio sūnų vaidinantis šešiolikmetis R. Ileris buvo suimtas, nes apiplėšė du paauglius, o Polį vaidinantis T. Sirico, prieš tapdamas aktoriumi, buvo suimtas 28 kartus ir septynis metus sėdėjo kalėjime. Ir tai ne vieninteliai aktoriai, gyvenime elgęsis, kaip jų vaidinami veikėjai.
Mirtis yra didžioji lygintoja. Stebeilydami į Tonio gaują, mintyse matome, kaip lenktyniaujame su laiku, kad nuveiktume ką reikšminga, kol „nenusileido uždanga”. Beje, „Sopranų” aktoriai nerimavo, kieno eilė būti nugalabytam režisieriaus, nes tai reiškė prarasti nuolatinį darbą. Net Gandolfini (Tonis), apsėstas nerimo, skambino nakčia režieriui paklausti, kiek jam dar liko.
Šeimos vyras
Tonio psichikos sutrikimo diagnozė sukėlė rimtų diskusijų tarp psichoterapeutų: ar jis nepagydomas psichopatas, jei šitaip myli savo šeimą? Koks apibudinimas geriausiai tinka jo asmenybei: ribinė, narcizinė ar asociali? Pas psichoterapeutę Tonis atsiduria dėl panikos priepuolių, šie pasireiškia didžiule baime, peraugdami į artėjančios pražūties pojūtį. Požymiai – smarkus širdies plakimas, skausmas, šleikštulys, baimė nustoti valdyti kūną ar išprotėti. Sopranui pasisekė: jam rekomendavo psichiatrę, studijavusią psichoanalizę, tad ji žino, jog fiziniai pojūčiai – tik ledkalnio viršūnė. Nerimas, kurį jaučia Tonis – didžiulės kančios požymis. Gynybiniai mechanizmai nebeatlaiko, ir daktarė žino, jog nerimas yra jo pasąmonės paleista signalinė raketa.
Daktarė Melfi drįsta klausti mafiozio, ar jis nesijaučia prastai, kad užsidirba pragyvenimui tokiu būdu – meta iššūkį pačiai jo esybei, nes nujaučia, jog nerimo ir depresijos simptomų negalima atsieti nuo to, kas jis yra. Ar Tonis yra tik žiaurus, jokio sąžinės graužimo nejaučiantis žudikas, sugedęs mergišius, turįs šlykščiai sutrikusią asmenybę? O gal jis toks, kaip visi sunkiai besiverčiantis verslininkas, kiek pažeidžiantis įstatymus, kad stumtųsi į priekį, nes myli savo šeimą ir stengiasi jos labui?
Nustatyta, jog 75 proc. kalinių atitinka antisocialaus asmenybės sutrikimo diagnozę. Tačiau ne visi nusikaltėliai sėdi kalėjimuose. Kai kurie iš jų yra politikai, gydytojai, teisininkai ir net psichoterapeutai.
Skilęs
Jei žmogus rodo sau vieną veidą, o visiems – kitą, galop nebesusigaudo, kuris tikrasis. Tonis yra dviveidis. Gandolfini svarstė, kodėl patinka žiūrovams: „Žmonės stebi, kaip šūdinai su juo elgiasi motina, žmona, net jo meilužė. Taigi tas galingas žmogus nuolat užgauliojamas”. Toniui lyg baltajam riteriui užtenka drąsos už beprasmį smurtą užvožti Ralfiui, negyvai užtvatinusiam merginą.
Asmenybės „skėlimo” sąvoką pirmąsyk apibudino Freudas, aiškinęs, kodėl vienam žmogui gali būti būdingi nesuderinami įsitikinimai ir elgsena, saugiai atskirti vienas nuo kito sveikos neigimo dozės. Esant rimtam sutrikimui, „pirminė asmenybė” nežino apie kitas „asmenybes”. Tonis neleidžia savo „pusėms” susijungti, kad jos nesukeltų psichinio skausmo. Dėl tokio „skėlimo” nacių gydytojai galėjo vykdyti genocidą, o vakarais klausytis Mozarto ir padėti savo vaikams ruošti namų darbus.
„Pasakyk jam!”
Tonis ima geisti savo psichoanalitikės. Ko jau ko, šios ribos Melfi neketina peržengt, nors tarp jų kibirkščiuoja neįtikėtina seksualinė įtampa. Ji atsako ne kaip moteris, o kaip psichiatrė: esą Tonis išgyvena tokius jausmus, nes terapija klostosi gerai. Čia padaro klaidą, užsiminusi, esą meilė, kurią jai jaučia Tonis, nėra tikra. Jis pasijunta įskaudintas, siaubingai atstumtas. Žmonai sako: „Ta psichiatrija – šūdas. Pasirodo tai, ką jauti, nėra tai, ką jauti Svarbiausia, ko nejauti”. Kas vyksta? Visi sudėtingi Tonio jausmai motinai, žmonai, meilužei ir net dukrai atsiskleidžia santykiuose su psichiatre. O ši neturi vyro, jautraus jos poreikiams, jos draugužis psichiškai traumuotas, bailys. Seanso metu užkeldama koją ant kojos, ji atidengia ne vien šlaunis. Nuolatos atsidengia ir jos pasąmonė. Šie plyšiai profesionalės „fasade” ir jos susižavėjimas pacientu verčia spėlioti, kam ji ryšis. Pagaliau ją žvėriškai išžagina požeminėje automobilių aikštelėje, bet teisėtvarka susimauna, todėl turi paleisti prievartautoją. Žiūrovas žino, kas yra tas vyras, galintis įvykdyti „gatvės teisingumą”. Po to išžaginimo jaučiame kone fizinį įtūžį ir trokštame, kad Melfi panaudotų savo galią Toniui ir priverstų jį nugalabyti žagintoją. Kai jis apkabina palūžusią daktarę: „Norite kažką pasakyti?”, žiūrovai riaumoja: „Taip!”, duodami sutikimą niekšą nudėti. Tačiau sąžiningi filmo kūrėjai nepaiso kinematografijos kanonų ir neleidžia Melfi sulaužyti savo principų. Vargu ar toks žmogus kaip Melfi būtų galėjus savo pačios reikmes iškelti virš paciento poreikių ir juo pasinaudoti. Apie savo veikėją Loraine Bracco sako: „Manau, svarbiausia tas neprieinamumas. Tai viena svarbiausių priežasčių, dėl ko psichoanalizė duoda vaisių. Aš esu jam lygi ir tokia pat galinga, kaip jis. Jį traukia ne vien „mano” seksualumas, bet ir tai, kad esu už jį išmintingesnė. Žinojimas gundo”.
Žudikiškos Tonio moterys
„Kas aš per žmogus, kad mano paties motina trokšta mano mirties? Nebeturiu nė krislelio savigarbos”, – sako Tonis žmonai.
Daktarė spaudžia Tonį pripažinti faktą, kad jo motina yra ribinė asmenybė. Tonis įsiunta ir griebia daktarę už gerklės. Vaikystėje jis buvo skriaudžiamas arba ignoruojamas. Tonis, kuriam motina pagrasino išdurti akį šakute, sugeba ištverti todėl, kad nė nebando suvokti motinos jausmų; juk pernelyg šiurpu galvoti apie tą, kuri žiauri savo vaikui. Vaikas turi neigti motinos neapykantą, nes kitaip jis imtų į save žiūrėti kaip į nemylimą ir niekam tikusį. Tonis visą laiką pasirenka moteris, iš pažiūros neprimenančias jo motinos, tačiau išties jos kopijos. Vėliau sugeba pritaikyti įžvalgas, išmoktas per terapiją, ir meilužei Glorijai (irgi žeminančiai jį), sušunka: „Ne, aš nesusipažinau su tavim. Pažinojau tave visą sup… savo gyvenimą. Mano motina buvo kaip bedugnė juoda skylė”. Daktarė klausia: „Kaip jūs pamatėte, kad po aibe rafinuotumo sluoksnių Glorijoje slypi sužeista, pikta būtybė, leisianti jums dar kartą atkurti savo santykius su motina?” Tonis: „Norite pasakyti, kad aš noriu dulkinti savo motiną?” – „Ne dulkinti, – neatlyžta Melfi. – „Stengtis jai įtikti, pelnyti jos meilę. Glorijos „dramatizmas” rodo jos savanaudiškumą, perdėtą savimeilę. Kadaise motinoje palaikėte tai meile”.
Tonio motina, beje, panašesnė į tikrą psichopatę. Piktavališkai manipuliuoja žmonėmis, yra nepaprastai negatyvi, niūri, mokanti priversti kitą pasijusti kaltą. Tačiau italas mafiozis nenori to pripažinti, mes kultūroje, kurioje augo, nė vienas vyras neleis nepagarbios užuominos apie savo motiną – madoną. Prisimena, kaip jo motina grasino pagalve uždusinti vaikus, jeigu vyras jos nepaklausys. Praragėjęs, kad motina kitų rankomis bandė jį nužudyti, Tonis ligoninėje ketina jai atkeršyti: uždusinti pagalve.
Saitai su žmona neužgydo vaikystės žaizdų. Gal Karmela, prisikentėjusi Tonio merginėjimų ir verta mūsų gailesčio, bet po rūpestingu paviršiumi slypi nuožmi žmogysta. Jei Tonis staiga taptų tokiu, kokio apsimeta norinti, vargu ar tai ją tenkintų. Skundai, sąmyšiai, pyktis ir nusivylimai yra būtina jų santykių dalis, o vedybinis gyvenimas yra nuoskaudų kolekcionavimo žaidimas. Bet anot Nyčės „Tas, kuris grumiasi su pabaisomis, turi saugotis, kad pats nepavirstų pabaisa. Jeigu ilgai žiūrėsi į prarają, ji irgi ims žvelgti į tave”.