Vėtrungės rodo ne vien vėjų kryptį…

Vienintelis Lietuvoje laivų vėtrungių meistras Vaidas Bliūdžius gyvena Švėkšnoje. Jam priklausančioje dailidžių dirbtuvėje restauruojami archaiški medžio reliktai, raižomi stoginių žirgeliai ir daugeliui mūsų jau pamištos paskirties mediniai namų apyvokos stebuklai.

Vaido proseneliai ir iš motinos, ir iš tėvo giminės amžiais buvo medžio meistrai. Gamino baldus, tiltus ir bažnyčių varpų medines konstrukcijas, trobas statė – žodžiu, mokėjo viską, kas tik įmanu, iš medžio išgauti. Vienas prosenis turėjo ir kalvio žaizdrą pasidaręs geležies padargams nusikaldinti. Vaidas norėjo būti miškininku, tačiau pradėjęs pjauti ir ruošti medieną statyboms, gavo užsakymą išskobti kryžių. Jį dailindamas ir pajuto, jog rankų darbas sušildo širdį. Ir ne tik tau vienam.

Ir lekia skiedros drebulių…

Šiandie Vaidas Bliūdžius visai Lietuvai daro skiedrinius namų stogus. „Skiedromis stogus dengti buvo pigiau, nei nendrėmis, ir tai pradėta XIX amžiuje, išplito XX amžiaus pradžioje, kai ūkininkai ėmė statyt didelius pastatus, reikėjo daug stogų dangos”, – sako dailidė, vienas pirmųjų šalyje, pasistatęs stakles, ėmėsi šio amato.

Dauguma autentiškų sodybų su iš medžio išdrožtomis pliauskomis ant stogų prisikėlė antram gyvenimui. Vaidas Bliūdžius restauravo ir Lietuvos Venecija vadinamo Mingės kaimo mokyklos pastatą, kuriam jau gerokai per šimtą metų. Ir išpjaut, ir sudėlioti skiedras, reikia kruopštumo ir įgūdžių, bet pokariniai trobesių šiferiu sudarkyti stogai įgauna visiškai kitokią išraišką. O seno pastato sienų restauracija pačiam dailidei atvėrė aibę meistrystės paslapčių.

Dailidė surenčia pirteles bei originalias pavėsines su skriedriniais stogais, o šiuos išlenkia it „plačiabryles” grybo skrybėles, augalo skėčius ar mitinės būtybės galvą. „Galėtum ir langus platesnius įstatyt, bet sodyba nepalyginti vertesnė ir tauresnė, kai kiekvienas rąstas, gegnė – autentiški”, – sako Vaidas, ir Rusnėje statęs skiedrinį pilies stogą, kai vokiečiai ten filmavo istorinį filmą „Štiortenbekeris”. Beje, Vaidas ir savo sūnus, Bernardą ir Hubertą, išmokė išdrožt medinius žirgus, karietas, automobilius ir kardus.

Patinka kurėnai

Devyni amatai, gilinantis į senovę ir iš jos meistrų semiantis amato paslapčių, privertė Bliūdžių imtis ir laivų statybos. Šiuo metu žemaitis restauruoja mažąjį žvejybinį tralerį, kadaise pastatytą suomių ir apipintą legendomis. Šis stūgso Lietuvos jūrų muziejaus lauko ekspozicijoje. Dailidė domisi laivybos ir laivų istorija, nes tai įdomu ir būtina, stengiantis atkurti menkiausią laivo „narelį”. Jis sako: „Tai tas pats dailidės darbas, tik nestandartinis. Visi Kuršmarių senieji žvejų laiveliai, kurėnai, venterinės valtys – skirtingi. Man patinka išbandyti naujus laivų statybos metodus, bet kur kas įdomiau – perprasti senųjų meistrų darbo ypatumus”, – sako Vaidas.

Vėjarodžių miškas

„Ant kurėno stiebo buvo įprasta iškelti vėtrungę, idant matytųsi, iš kokio žvejų kaimo jis yra. Nes ant kiekvienos – atpažįstamas vietovės ženklas. Šachmatų motyvas, tarkim, reiškia, jog kurėnas – iš Nidos, Kopgalio – baltai juoda įstrižainė, Juodkrantės – baltai juodas kryžius. Na, o Klaipėdos laivai plaukė į jūrą, tad istoriniuose šaltiniuose sunku beatrasti jai būdingą vėtrungės ženklą”, – pasakoja meistras. – O patys vėtrungės raižiniai – tarsi mažas kraštovaizdis, kaimo architektūros su bažnytėlėmis, motyvas, simbolinė sakmė apie žvejo gyvenimą. Vėtrungių autentiški raižiniai parodydavo dar ir savininko amatą, šeimyninę bei socialinę padėtį. Kai kuriose vėjarodėse – raiteliai, briedžiai, naminiai gyvuliai, didingi ereliai, karčiamoje ūžiančių vyrų pavidalai su alaus bokalais, arba – švyturys. Būdingos spalvos – raudona, juoda ir mėlyna”.

– XIX a. pabaigoje žvejams buvo privaloma pažymėti savo laivą skiriamuoju ženklu ant vėtrungės, kad priežiūros tarnybos galėtų iš tolo atpažinti, tarkim, brakonieriaujantį ar kitų laivybos taisyklių pažeidėją. Kai negalėjo jo pavyti, per žiūronus stebeilijosi. Na, o žvejas, ilgą laiką praleisdamas mariose, neturėjo ką veikti, ir drožinėjo sau tas vėtrunges. Kai kuriose senosiose matyti senųjų baltų tikėjimo ir pasaulėžiūros simboliai – saulė, mėnuo, žvaigždė, – sako Aidas, prisiminęs, jog po I Pasaulinio karo vėtrungės Neringoje buvo daromos ir pardavimui atvykėliams. Jas jau darė ne tik žvejai, bet ir dailidės. O kiek kainavo jos, nežinąs, tik žino, jog kurėnas kainavo kaip geras namas. Dažyti vėtrunges jam padeda žmona Virginija. Tad ir jos rankos prisilietė medinio stebuklo – vėtrungių, šiandie puošiančių Nidos krantinę. Beje, Vaido vėtrungės puošia ir lietuvišką mokyklą Maskvoje, o suvenyrinės – pasklidusios po visą pasaulį.

Įdomios mums pasirodė atkurtos Prūsų šalies vėtrungės su vėliavos audinio intarpu ir galingo erelio simboliu, viena net su hitkerine svastika. Beje, vėtrungių istorija unikali – jos ant laivo stiebo vėjo kryptį ir stiprumą rodė tik Kuršmarių įlankos žvejams ir, berods, aisčiams. O dabar, Vaido Bliūdžiaus dėka, po daugelio dešimtmečių užmaršties, vėtrungės išgyvena savąjį renesansą. „Aš neketinu baigti kūręs vėtrungių. Autentiškų jų atkūriau jau pusę šimto”, – patikino dailidė, puse lūpų prasitaręs, jog yra sumanęs atgaivinti dar ne vieną užmirštą istorinę savo krašto relikviją. Bet juk iš žemaičio nė replėm jo paslapties neišplėši.