Rokiškio rajono Moškėnų kaime, šalia kelio Rokiškis-Pandėlys, gyvenantis Kazys Erbreideris visai nesistebi, kai kartais į jo namo laukujes duris pasibeldę ir vidun įžengę prašalaičiai nustebę dairosi ir klausinėja, kur prapuolė parduotuvė.
Buvusią tipinę keturkampę kaimo parduotuvę prieš 14 metų už tris tūkstančius litų nusipirkęs K.Erbreideris jau seniai pavertė jaukiu gyvenamuoju namu.
Kai pernai į dėžę panašiam statiniui uždėjo stogą, pastatas tapo visiškai nebeatpažįstamas.
Keturiolika metų lyg termitas savo būstą šeimai lipdęs K.Erbreideris „Panevėžio rytui” sakė neįsivaizduojąs, kiek jam kainavo apleistą, šaltą ir niūrų kaimo parduotuvės pastatą paversti jaukiu namu.
Ilgametę statybininko patirtį turintis, dabar energetiku dirbantis vyras svetimus samdė tik namo stogui dengti. Visa kita jis darė savo rankomis.
Rajone žinomas savamokslis muzikantas, virtuoziškai grojantis armonika, bajanu ir akordeonu K.Erbreideris sakė jau bene penkerius metus instrumentų į rankas beveik nebepaimąs. Visą laisvalaikį ir pinigus suryja namo rekonstrukcija.
Pirkinys slėpė daugybę trūkumų
„Kuomet daugiabutyje šeimai tapo ankšta ir nusprendžiau pirkti namą, niekam nereikalinga, apsmurgusi ir aplupiota kaimo parduotuvė man atrodė visai tinkamas pirkinys. Iš anksto įsivaizdavau, kaip statinį pertvarkysiu”, – K.Erbreideris prisiminė, kaip sumanė įsigyti apšepusią Moškėnų kaimo parduotuvę.
Vyras jau turėjo statybų patirties. Jis pats susirentė namuką sode netoli Rokiškio, be to, beveik 17 metų buvo dirbęs anuometėje KMK (taip buvo vadinama kaimo mechanizuotoji kolona).
Tačiau, pasak K.Erbreiderio, nusipirktas parduotuvės pastatas pasirodė esąs kur kas prastesnės būklės nei jis manė.
Daugelio tykančių sunkumų vyras iš anksto net neįsivaizdavo.
Jam teko iš naujo rengti ne tik nuo šalčio susprogusią šildymo sistemą, bet ir elektros instaliaciją, nes buvusi neatitiko privačiam abonentui keliamų reikalavimų.
Kreivos lubos buvo ne vienintelis brokas, paliktas statant parduotuvę. „Tais statybos trūkumais stebėtis neturėčiau, nes pats žinau, kad sovietmečiu buvo dirbama atbulomis rankomis ir užpiltomis akimis”, – aiškino moškėniškis.
Po žemėmis – betono plokštė
Vyras neslepia, kad ir pats, dirbdamas betono mazge, vos nenugrimzdo į alkoholizmo liūną.
„Geriama būdavo kasdien nuo ryto. Vos atėjus į darbą būdavo organizuojamas pinigų rinkimas išgertuvėms. Į neprisidedančius būdavo šnairuojama”, – apie sovietinio statybininko patirtį pasakojo K.Erbreideris.
Pats jis kasdienio girtuokliavimo maratoną tetvėrė du mėnesius.
„Pajutau, kad iš ryto nebekankina pagirios ir visas pasaulis atrodo be problemų. Namuose žmona raudavosi plaukus ir pykdavo, o aš nebesuprasdavau, ko jai iš manęs reikia”, – į alkoholį įnikusio žmogaus psichologiją aiškino vyras.
Pasak K.Erbreiderio, statybose darbininkai dirbdavo nuolatinio apkaušimo būsenos, todėl apie kokią nors darbų kokybę niekas net neužsimindavo.
K.Erbreideris iki šiol atsimena, kaip buldozeriais žemėmis būdavo užverčiamos brangios statybinės plokštės, kad būtų nuslepiama, kiek jau padaryta darbo. Plokščių ir kitų statybinių medžiagų niekas neskaičiuodavo.
„Atvažiavusiai valdžiai būdavo parodoma, kad plokščių nebėra, todėl darbai gaištasi. Kol būdavo parūpinama naujų medžiagų, visi galėdavo toliau ramiai gerti”, – darbų spartą sovietinėse statybose prisimena moškėniškis.
Vieną tokią žemėmis slapčia užverstą betono plokštę jis aptiko savo naujojo namo kieme. „Kadangi jos išrausti jokių galimybių neturiu, o ant betono niekas neauga, teko toje vietoje suversti akmenų krūvą ir išgražinti ją lyg kokią sodo puošmeną”, – pasakojo K.Erbreideris.
Belangę pavertė jaukia virtuve
Moškėniškis buvusios parduotuvės prekybos salę ir sandėlį, išvertęs ir perstatęs sienas, pavertė į tris kambarius ir virtuvę.
Viename kambaryje – šeimininkų miegamasis, kitas skirtas trylikmečiams dvyniams Arūnui ir Viktorijai. Į vieną virtuvės kampą tilpo dušo kabina.
Kambariai visai sutvarkyti ir šildomi kūrenant krosnį, kuri įkaitina vieną kambarius jungiančią sieną.
Virtuvėje, kur kažkuomet buvo belangis parduotuvės sandėlis, K.Erbreideris išmušė sieną ir įtaisė du nedidelius, bet pakankamai daug šviesos vidun įleidžiančius langus.
Naujas stogas – dar ne pabaigtuvės
Daugiausiai rūpesčio moškėniškiui kėlė ir bene brangiausiai kainavo stogo keitimas. Dėžės pavidalo parduotuvės viršus buvo dengtas nuodingu bitumu, kuris vasarą nuo šilumos tirpo ir varvėjo, o žiemą ir rudenį leisdavo vandenį.
K.Erbreideris stogui keisti buvo priverstas imti paskolą iš banko. Už pasiskolintus 7 tūkstančius litų jis pirko medžiagas. Darbams pinigų turėjo sukrapštyti pats.
„Sunkiausia buvo rasti specialistų. Prisikalbinti atsisakydavo vos pamatę, kad reikės ne tik padengti, bet tam tikra prasme ir suformuoti stogą”, – apie patirtus vargus pasakojo moškėniškis.
Nors uždengus namo stogą didieji parduotuvės virsmo į gyvenamąjį namą darbai lyg ir pasibaigė, K.Erbreideris sakė statinio tobulinimui ir gražinimui galo nematąs.
Dabar vyras įnikęs tverti tvorą. Ją sumanus moškėniškis pasidarė iš metalo laužo – išmestų senų metalinių prekių vežimėlių.