Diplomatą mirties taku vedė nematoma ranka

Kas iš tiesų įvyko viešbutyje „Inturist” Baltarusijos Bresto mieste naktį į trečiadienį?

Ar Lietuvos saugumo karininkas Vytautas Pociūnas prieš mirtį 909-ajame kambaryje tikrai buvo vienas?

Kaip tvirtas vyras galėjo iškristi per langą iš devintojo aukšto?

Į šiuos ir daugybę kitų klausimų dar teks atsakyti tyrėjams. Tačiau kai kurios šio mįslingo įvykio detalės, kurias atskleidė „Lietuvos ryto” žurnalistinis tyrimas, verčia rimtai abejoti nelaimingo atsitikimo versija, kurią perša Baltarusijos teisėsaugininkai.

Mįslingos žūties pėdsakais Breste sekė ir „Lietuvos ryto” užduotį gavę Baltarusijos žurnalistai.

Viešbutyje virė gyvenimas

Į Bresto viešbutį „Inturist” atvykome ketvirtadienį 22 valandą.

Panašiu laiku antradienį iš Ukrainos konsulato Breste surengto priėmimo šios šalies nepriklausomybės proga į viešbutį sugrįžo ir V.Pociūnas su kolegomis.

Tuo metu lauke jau buvo tamsu. Vėlyvą ketvirtadienio vakarą iš pirmo žvilgsnio niekas nepriminė, kad vos prieš parą šiame pastate įvyko kraupi nelaimė.

Viešbučio vestibiulyje būriavosi žmonės: čia visą parą veikia valiutos keitimo punktas. Bet kas ir bet kuriuo paros metu gali užsukti į barą.

Atrodo, kad nuo 1990 metų čia niekas nepasikeitė.

Kaip ir sovietiniais laikais, į komandiruotę atvykę kostiumais vilkintys vyrai vakarais lenkia vieną po taurelę po kitos.

Prie kito staliuko sėdinčios merginos juos nužiūrinėja nuo galvos iki kojų.

Tuo pat metu iš antrajame viešbučio „Inturist” aukšte esančio restorano lakstė bei garsiai dainavo įsiaudrinę žmonės – buvo švenčiamos vestuvės.

Todėl nenuostabu, kad V.Pociūnas su kolegomis, antradienio vakarą sugrįžę iš priėmimo, neprisėdo bare arba restorane, o iš karto patraukė į kambarius: diplomatas tokioje aplinkoje atrodytų keistokai.

Ką slepia administratorė?

V.Pociūnas ir jo kolegos iš konsulato gyveno devintajame viešbučio aukšte.

Jo kambarys buvo pats kraštinis – koridoriuje iš kairės.

Šio kambario langai – tiesiai į statybvietę. Jos teritorija dvimetrine tvora atitverta nuo viešbučio pastato.

„Apgyvendinkite mus vienviečiame kambaryje kaip galima aukščiau”, – paprašėme registratūroje.

„Vienviečių nėra, likęs tik vienas devintajame aukšte, bet tyrėjai jį užantspaudavo”, – pasilenkusi prie mūsų tyliai ištarė administratorė. Ji turėjo galvoje V.Pociūno kambarį.

Pavyko sužinoti, kad viešbutis iš anksto žinojo apie lietuvių diplomatų atvykimą, bet aukštiems svečiams rezervuoti geriausių kambarių nebuvo galimybių – viešbutis tądien buvo sausakimšas.

„Mus perspėjo, kad atvažiuos diplomatai, kuriems turime rodyti išskirtinį dėmesį. Puolėme ieškoti kambarių.

Tai, kad tie liukso kambariai pasirinkti devintajame aukšte, – visiškas sutapimas.

Mes Vytautą bei jo kolegas galėjome apgyvendinti ir trečiajame, ir ketvirtajame aukšte”, – mūsų prakalbinta bėrė žodžius viena vadovaujamas pareigas einanti viešbučio darbuotoja.

Susidarė įspūdis, kad ji iš anksto žinojo, kaip atsakyti į klausimą, kodėl Lietuvos diplomatai buvo apgyvendinti 9-ojo aukšto kambariuose, po kurių langais – statybų aikštelė.

Oficialus prokuroro melas

Gavome kambarius penktajame aukšte. Pažvelgę pro langą išvydome statybvietę, kurioje žuvo V.Pociūnas.

Taip, dideli kambario langai iškart krinta į akis – jie beveik per visą sieną.

Pamatavome: šių langų plotis – trys metrai, aukštis – pusantro metro.

Iš trijų dalių stiklo paketo langų atsidaro tik dvi: vidurinė nevarstoma.

Tai, ką pamatėme, mus nustebino. Mat prieš tai vietiniame laikraštyje perskaitėme oficialią tyrimo versiją.

Vienam Bresto laikraščiui pavyko pašnekinti prokurorą Vladimirą Masiuką.

„Apžiūrėjus kambarį, kuriame gyveno V.Pociūnas, tvarka nebuvo pažeista, tačiau langas atvertas. Matyt, atidarinėjo langą, tuo tarpu palangė – žemai, kelių aukštyje. Rytą pastebėta, kad televizorius nebuvo išjungtas visą naktį, o durys į kambarį nebuvo uždarytos”, – aiškino prokuroras.

Įsitikinome, kad kalbos apie palangę iki kelių – melas.

Iškristi dėl per žemų palangių „Inturist” viešbutyje neįmanoma. Palangės yra maždaug 90 centimetrų aukštyje.

O kodėl visą naktį veikė televizorius? Bet kuris kriminalistas iškart pasakys – jis įjungiamas, kad nuslopintų kitus garsus.

Rūkyti prie lango – saugu

Kaip kalbama viešbutyje, V.Pociūnas iškrito per kairiąją lango dalį. Mes taip pat atidarėme kairiąją. Langas atsivėrė lengvai. Pasilenkę pažvelgėme žemyn. Įspūdis slogus – tamsu, apačioje guli statybinės kopėčios. Noras žvalgytis dingsta iškart.

Tolėliau už statybų matyti cerkvės kupolai ir fasadas.

Norint grožėtis naktiniu Brestu, reikia žvelgti ne žemyn, o tiesiai prieš save.

Palangės irgi neatrodo grėsmingos. Jų plotis – net 60 centimetrų. Norėdamas parūkyti vidutinio ūgio žmogus saugiai galėtų iškišti galvą ar net pečius. Be svetimos pagalbos iškristi būtų sudėtinga. Tuo ir patys įsitikinome, kai persisvėrę per langą užsirūkėme.

Beje, Baltarusijos kriminalistai tvirtai laikosi šios versijos – V.Pociūnas pats iškrito per langą rūkydamas. Tačiau neoficialiai sužinojome, kad po tragedijos diplomato kambaryje buvo rastas pilnas pakelis cigarečių.

Kas atnešė taures?

Iškart po nelaimės vienas viešbučio saugumo skyriaus pareigūnų žurnalistams mielai pasakojo, kad rytą V.Pociūno kambaryje ant stalo stovėjo butelis brendžio ir keli plastikiniai indeliai. Iš kur šie indeliai atsirado?

Pasidairėme po kelis šio viešbučio kambarius – visuose yra tik stiklinės taurės.

Po nelaimės apžiūrint V.Pociūno kambarį buvo pastebėta, kad lova nepaliesta, telefonas, dokumentai – vietoje, kostiumas pakabintas. Tai įrodymas, kad kambaryje V.Pociūnas elgėsi ramiai.

Svečių tą vakarą nebuvo

Mes nekantriai laukėme ryto. Žinojome, kad penktadienį į darbą po poilsio dienos sugrįš pamaina, kuri viešbutyje dirbo lemtingąją trečiadienio naktį.

Pašaliniams patekti į vadinamąją „Inturist” gyvenamąją zoną – beveik neįmanoma – prie įėjimo išsižergę du augaloti apsaugininkai. Visi svečiai yra registruojami, jiems išduodami laikini leidimai.

Tą naktį, kai žuvo V.Pociūnas, nebuvo užregistruota jokių leidimų. Tačiau jeigu esi viešbučio gyventojas, vaikštinėti iš vieno aukšto į kitą niekas nedraudžia.

Taip mes ir padarėme.

Kambarinė vis braukė ašaras

Be jokių kliūčių pakilę į devintąjį aukštą koridoriuje sutikome kambarinę Liudmilą. Ji tvarkė netoli V.Pociūno kambario, pažymėto 909-uoju numeriu, esantį numerį.

„Lietuviai apsigyveno dieną, – prisiminė Liudmila. – Vakare aš atėjau budėti.

Jų buvo trys. Vytautas, toks buvo, rodos, jo vardas, man padarė puikų įspūdį – po viešbutį vaikščiojo su kostiumu, pasirišęs kaklaraištį. Mane įspėjo, kad šie žmonės – diplomatai.

Tokiu atveju turiu būti visada pasirengusi paduoti lygintuvą, jeigu reikia – atidaryti šaldytuvą.

Tie vyrai buvo labai tylūs, kultūringi. Grįžęs į viešbutį V.Pociūnas su manimi mandagiai pasisveikino, užėjo į kambarį, privėrė duris.

Ryte mane pakeitė kita kambarinė, o aš išėjau namo”.

Tai, kas įvyko per jos pamainą, Liudmilai bendradarbė papasakojo telefonu.

„Atsiprašau, bet man labai sunku tvardytis – braukė ašaras moteris. – Nieko įtartina aš nepastebėjau, bet jaučiuosi tartum būčiau neišsaugojusi to žmogaus. Tai labai slegia.

Juk buvo visiška tyla kambaryje, jokio garso: niekas nesidaužė, nešaukė, netriukšmavo. Tie žmonės neatrodė girti, nesvirduliavo.

Per dešimt metų, kiek čia dirbu, nieko panašaus nėra buvę. Kol namuose buvau – dar laikiausi, bet grįžau į darbą – ir verkiu”.

Pasiteiravus, kas galėjo atrakinti 909-ojo kambario duris, kambarinė pakartojo: „Aš nieko įtartina nepastebėjau”.

Ir vėl apsipylė ašaromis.

Įsakmiai nurodė dingti

Dar norėjome daugiau pakalbėti apie tragiškos nakties įvykius, tačiau nebesuspėjome.

Kažkas stebėtinai greitai pranešė, kad mes šniukštinėjame devintajame aukšte.

Prieš mus staiga išdygusi viešbučio administratorė įsakmiai nurodė sugrįžti į savo kambarį ir netrikdyti klausimais darbuotojų.

Palaikė statybininkų pokštu

Tačiau noras sužinoti kuo daugiau apie diplomato žūtį buvo stipresnis už gresiančius nemalonumus. Iš devintojo aukšto nusileidę į vestibiulį apsimetėme smalsiais miesto svečiais, norinčiais iš pirmų lūpų išgirsti tai, apie ką šneka visas viešbutis.

„Maždaug antrą valandą nakties mes stovėjome vestibiulyje ir staiga girdime – kažkoks trenksmas, – trečiadienio nakties įvykius nieko neįtardami prisiminė viešbučio apsaugininkai. Pirmiausia pamanėme, kad kažkokie kvailiai iššovė petardą. Įspūdis buvo toks, tarsi sudrebėjo visi langai. Su porininku nusprendėme apžiūrėti teritoriją”.

Vyriškiai patikrino visus atsarginius išėjimus. „Pamanėme, kad tikriausiai mašinos kažkur susidūrė, ir toliau dirbome”, – kalbėjo viešbučio apsaugos darbuotojas.

Tik rytą apsaugininkai išvydo jų link bėgančius statybininkus.

„Kvieskite miliciją! Pas mus lavonas!” – šaukė vyrai.

„Pamanėme, kad statybininkai juokauja. Pasirodo, ne”, – sakė apsaugininkai.

Išvydo šiurpų vaizdą

Kai atvykome į viešbutį, Breste lynojo. Tačiau kraujas V.Pociūno žūties vietoje vis dar telkšojo.

Šią vietą statybininkai aplenkia. „Vaizdas buvo siaubingas, – pasakojo statybininkai. – Žmogus nukrito ant statybinių pastolių, perlauždamas net penkias lentas, kurių storis siekia penkis centimetrus. Dėl smūgio nutrūko ranka. Ji mėtėsi šalia.

Kiek metų čia dirbame, tokio šiurpaus vaizdo nesame matę.

Nors, tiesą sakant, regėjome visko – per langus skriejo baldai, buteliai, lagaminai. Tačiau žmogus – pirmą kartą”.

Iškrito? Ne, buvo likviduotas

Kaip jau įprasta tokiais atvejais, Baltarusijoje pareigūnai oficialiai šio įvykio nekomentuoja.

Kol tyrėjai kuria įvairias tragedijos versijas, žmonės abejoja, ar bus nustatyta tiesa.

„Nejaugi jūs manote, kad mūsų milicija gali ką nors ištirti? Viskas jau seniai ištirta Minske”, – vakar savo žodžius kumščio smūgiu į stalą palydėjo viešbučio restorane pusryčiaujantis vyras.

Šis žmogus viešbutyje gyvena jau tris dienas. „Klausau visų šių pasakojimų ir štai ką manau: visame pasaulyje tai įprasta – buvo žmogus, likvidavo žmogų.

Taip sakydavo dar Stalinas: yra žmogus, yra problema, nėra žmogaus, nėra problemos. O jūs čia vaikštote, langus matuojate!” – pašnekovo argumentus buvo sunku užginčyti.

Išvažiuodami iš Bresto pamanėme, kad iki šios tamsios istorijos pabaigos – dar toli, nes savo akimis įsitikinome: paslysti ir tiesiog iškristi per langą šiame viešbutyje tiesiog neįmanoma.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Justicija su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

2 atsiliepimai į "Diplomatą mirties taku vedė nematoma ranka"

  1. aldona

    labai itikinamai aprasyta…

  2. Lietuvė

    Dėkoju už teisingą aprašymą ir už tai ,kad nesate abejinga tam ,kas įvyko.
    Aišku -kad išmetė ir taip ,kad neliktų jokių gyvybės ženklų ir kuo daugiau kūnas būtų sumaitotas… ir kūne kraujo neliktų . Kaip DELFI rašoma, kad kraujo nerado, o alkoholio 2 promiles nustatė- kas per nesąmonė…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.