Retrospektyvinį IX operos ir simfoninės muzikos festivalį „Muzikinis rugpjūtis pajūryje” praėjusį antradienį Klaipėdoje vainikavo klaipėdiečio kompozitoriaus Vladimiro Konstantinovo septynių dalių muzikinio projekto „Requiem Reborn” sopranui, roko tenorui, chorui, simfoniniam orkestrui ir roko grupei premjera.
„Requiem Reborn” pirmąsyk buvo atliktas Lietuvos krikščioniškojo fondo aukštosios mokyklos salėje – Michelseno centre Klaipėdoje, o rugpjūčio 23-iąją – Juodojo kaspino dieną, su dedikacija „In memoriam Stasys Mikelis” skambėjo Neringoje – Juodkrantės kultūros namų lauko estradoje.
Klaipėdiečiai, gausiai susirinkę į didžiulę Michelseno centro salę, nuskambėjus paskutiniams įspūdingo kūrinio garsams, ilgai plojo stovėdami – „Requiem Reborn” autoriui ir dirigentui V.Konstantinovui, Klaipėdos muzikinio teatro orkestrui, daugiau nei 70 balsų jungtiniam chorui, solistams Svetlanai Konstantinovai (sopranas), Gintui Litinskui (roko tenoras), Arvydui Jofei (mušamieji), Eugenijui Jonavičiui (solinė gitara) ir Romui Malinauskui (bosinė gitara). Kūrinį atliko grandiozinės jungtinės pajėgos – kone pusantro šimto muzikantų ir dainininkų. Klaipėdiečiams talkino choras „Vilnius” ir grupė profesionalių garso operatorių su moderniausia įgarsinimo aparatūra.
Neįprastas, kitoks, šiuolaikiškas, demokratiškas, efektingai supintas polistilistiškai V.Konstantinovo „Requiem Reborn” („Rekviem atgimęs”) paliko nepaprastą įspūdį ir simfoninės, ir roko muzikos žinovams, ir paprastiems tiesiog geros muzikos gerbėjams. Publika buvo pati įvairiausia – skirtingo amžiaus, išsilavinimo, muzikinio skonio. Ir visi klausėsi sulaikę kvėpavimą. Savotiška „klasikos diversija” nepaliko abejingų.
Neatbaidė kūrinio žanras, tradicinė forma ir struktūra – rekviem, tai yra mišios pagal tradicinį liturginį tekstą lotynų kalba. Bet V.Konstantinovo kūrinys – kitoks, jame organiškai susiliejo akademinė senoji, akademinė naujoji ir roko muzika. Simfoninė muzika persipynė su roko elementais, gedėjimas dėl išėjusių artimųjų – su atgimimo ir amžinojo gyvenimo teigimu, prieštaringi prisiminimai – su šių dienų kultūrinės situacijos inspiruotais socialiniais motyvais.
Norisi tikėti, kad „Requiem Reborn” bus tas lašelis jūroje, mažytis impulsas, kuris padės įveikti dabar egzistuojančią socialinę ir kultūrinę atskirtį tarp vadinamosios aukštosios ir populiariosios kultūrų. Galbūt yra vilties, kad jos taps viena kitai atviresnės ir demokratiškesnės. Jų dialogą akivaizdžiai skatina „Requiem Reborn”, kuriame „aukštoji”, tradicinė ir modernioji kultūra veikia išvien su „demokratišku” roku. Ir veikia išties provokuojamai.