Kauniečių turistų klubas „Altus” rengiasi išleisti darbo su jaunimu metodų, naudojamų tarptautiniu mastu, vadovėlį
Dvi savaites Birštone trukusi tarptautinių mainų stovykla-projektas atgims knygoje. Jos leidimo tikslas – susisteminti įvairiose šalyse naudojamus metodus, būdus, ką ir kaip veikti su jaunimu gamtoje, aprašymus papildant stovyklų dalyvių patirtimi ir vertinimais. Idėja sudaryti tokią knygą kilo Lietuvos kūno kultūros akademijos (LKKA) turistų klubui „Altus”, kuris ir inicijavo stovyklą-projektą. Knyga turėtų pasirodyti šiemet dviem kalbom.
Teko patiems išbandyti
Tarptautinių mainų stovyklos dalyvių, kurių buvo 45, sunkiausia užduotis buvo patiems praktiškai išbandyti kelis veiklos gamtoje būdus bei įvertinti jų naudą.
„Ne kiekvieną dieną pasitaiko žygiuoti su didele tarpkultūrine grupe”, – sakė „Altus” prezidentas Andrejus Kašura, ketvirtus metus studijuojantis turizmą ir sporto vadybą. „Šių metų tarptautinės stovyklos tikslas buvo ne tik šlifuoti metodus, susijusius su aktyviu turizmu ir jaunimo darbu. Tikėjomės, kad atvykę užsieniečiai, rengdami knygą, skirtą darbuotojams su jaunimu, parodys savo darbo taktiką bei išmonę, o taip pat tinkamai reprezentuos savo šalį, sugebėdami sudominti kitus savita kultūra ir svarbiausia – gerai bei turiningai praleis laiką Lietuvoje”, – kalbėjo turistų klubo vadovas.
Dviračiais žvyrkeliu
Aštuoniolikos – dvidešimt penkerių metų jaunuoliai, atstovaujantys įvairioms Rumunijos, Prancūzijos, Belgijos, Italijos, Ispanijos ir Lietuvos jaunimo organizacijoms, iš pradžių išsirengė į žygį dviračiais, vėliau persėdo į baidares, o galutinį tašką pasiekė pėstute.
„Vienas dalyvių ispanas buvo profesionalus dviratininkas. Tačiau ne visi dalyviai buvo pasirengę tokiam žygiui. Italams mūsų kalniukai, kai į juos reikėdavo pakilti, kalnais virto. Kai kurie dviračiais neįveikė numatytų penkiasdešimties kilometrų žvyrkeliu. Viena mergina visai nemokėjo važiuoti dviračiu. Iš pradžių mokėme, bet ji nusprendė važiuoti automobilyje. Vėliau prie jos prisijungė dar du pavargusieji. Sakė, nepykit, bet nebegalim. Kiti, net ir pavargę, stengėsi nepasiduoti ir, galima sakyti, įveikė save. Tai suteikė pasitikėjimo, jie ėmė aktyviau reikštis”, – pasakojo A.Kašura.
Dviratininkų koloną lydėjo ne tik automobilis su pavargusiais žygeiviais, daiktais, bet ir policijos ekipažas. „Mūsų maršrutas ėjo ir regioniniais keliais, todėl norėjome apsidrausti, kad pro šalį važiuojantys automobiliai mus lenktų atsargiai”, – sakė A.Kašura.
„Jaučiausi saugiau, kai mus lydėjo lietuvių policijos pareigūnai. Dvidešimt penkis kilometrus įveikus dviračiu tapo labai sunku važiuoti, nes nesu sportininkė ir man tokie krūviai nėra labai lengvi, tačiau priėmiau iššūkį ir įveikiau save”, – kalbėjo Badea Florina Diana iš Rumunijos.
Užklupo audra
Persėdusius į baidares žygeivius užklupo audra. „Teko taikytis prie aplinkybių. Iš karto pasistatėme palapines ir toliau nebeplaukėme. Prireikė koreguoti maršrutą, nes atsilikome nuo grafiko”, – sakė A.Kašura.
Pasak jo, iš pradžių žygeiviai nepatenkinti pageidavo dušų, bet po kelių dienų visi tapo tikrais turistais – susitaikė su nepatogumais. Bėdų kilo ir dėl maisto – kai kurie dalyviai pirmą kartą matė, kaip verdama ant laužo. Pakeitus nakvynės vietą, už tai atsakingi asmenys pavėlavo atvežti geriamojo vandens. Ir vėl buvo nebylių pretenzijų.
„Buvo sunku visiems įtikti, nes vieni per pietus miega, kiti baisiausiai nori valgyti, treti tiesiog reikalauja atskirų patiekalų ir vakarienės ruošimas ant laužo anaiptol neatrodė priimtinas. Bet reikia nepamiršti, kad gyvenome gamtoje ir turėjome stengtis išsiversti be civilizacijos visais atvejais”, – kalbėjo už maisto pristatymą atsakingas Saulius Kutka.
Kaltino, kuo tik galėjo
Nusigavę iki Birštono LKKA Sporto ir sveikatingumo centro ir ten galėję pailsinti kojas užsieniečiai nepamiršo priminti diskusijų metu apie kelionėje patirtus nepatogumus, apie patirtų metodų (žygis dviračiais, baidarėmis, pėstute) tinkamumą darbui su jaunimu.
Pasak Skaistės Jasevičiūtės, labiausiai piktinosi tie, kurie iki tol mažai sportavo, poilsiavo gamtoje. „Jie kaltino kuo tik galėjo, tačiau gavo stiprų atsaką iš kitų dalyvių. Šie teigė, kad užduotys tikrai nebuvo sunkios. Lietuviai įvykdė visus organizacinės grupės reikalavimus, užtikrindami turistų saugumą ir paskatinę pabandyti kiekvieną peržengti savo galimybių ribas. Po tokių argumentų nepatenkinti projekto dalyviai aprimo ir pripažino, kad šis žygis buvo tikrai nepamirštamas nuotykis, sustiprinęs ir suartinęs tiek daug skirtingų žmonių”, – teigė kaunietė.
„Man buvo pikta, nes aš visada paskutinis atvykdavau iki nustatyto maršruto taško, tačiau ilgainiui su kitų žmonių pagalba sėkmingai įveikiau visas kliūtis ir artimiau susipažinau su kitais dalyviais, siekusiais ne pirmauti, o, kaip ir priklauso smalsiam turistui, – lėtai apžvelgti apylinkes”, – šypsojosi Dusser Gael iš Prancūzijos.
Bijojo, kad neklausys
Stovyklai einant į pabaigą dalyvių laukė dar vienas išbandymas. Iš įvairių Lietuvos kampelių atvyko 24 moksleiviai (15-17 metų amžiaus). Bendraudami su jais užsieniečiai turėjo panaudoti stovykloje ar iki jos įgytus metodinius įgūdžius.
„Bijojau, kad atvykę moksleiviai nesupras, neklausys mūsų. Tada nežinočiau, ko griebtis”, – neslėpė Sara Sicuro iš Italijos. Nepaisant abejonių, užsieniečiai ir lietuviai moksleiviai rado bendrą kalbą.
Atgydavo vakarėliuose
Kultūriniai vakarai buvo tikrai įspūdingi. Visus stebino prancūzai, kurių dauguma buvo profesionalūs cirko artistai. Jie parodė ugnies šou, vaikščiojo ant kojokų. Latviai savo šalį pristatė rodydami jos vaizdus skambant grupės „Brainstorm” dainai. „Taip pat privalu paminėti gardžius rumunų nacionalinius patiekalus, A.Baryso filmą „Įsimylėję Lietuvą”, lietuvių liaudies polkutes, kurios sugebėjo uždegti net ispanus, gyvenančius flamenko ritmu”, – sakė S.Jasevičiūtė.
Ji ir kiti dalyviai pastebėjo, kad trasoje silpni buvę žygeiviai tapo vakarėlių liūtais. „Keisčiausia, kad ypatingai linksmindavosi tie, kurie žygio metu pasirodė nelabai pajėgūs fiziškai. Atšokę visą naktį, ryte pirmi visus pasitikdavo su šypsena. Vieni gali pakelti fizinius krūvius trasoje, kiti – linksmybes vakarėlyje”, – sakė belgas Bart Jan Godderis.
Dažniau ratelyje nei po vieną
„Padarykime ratelį”, – šių žodžių nepamiršiu. Ratelyje mes būdavome dažniau nei po vieną”, – ispano Daniel Martin Gil žodžius citavo S.Jasevičiūtė. Daniel yra profesionalus futbolininkas. Jo nuomone, žaidimų įvairovė suvienijo komandą. Metodiniai žaidimai buvo skirti pabusti, pailsėti, bendrauti, pasitikėti, lavinti vaizduotę ar reakciją bei saviraišką.
„Po kiekvieno žaidimo vykdavo detalus aptarimas, kuriame dalyviai buvo skatinami papasakoti, kaip jautėsi, ko išmoko, ką atrado. Visi žaidimai turėjo gilesnę prasmę, kurią turėjo įvardyti patys dalyviai”, – dėstė A.Kašura. Po metodinių užsiėmimų taip pat buvo dalijamos anketos, kuriose buvo raginama išsakyti savo nuomonę apie pateikiamas užduotis, aprašyti savo įspūdžius, kurie bus išspausdinti knygoje.
Erzino dažni aplodismentai
Laisvalaikiu dalyviai galėjo apžiūrėti apylinkes – jiems buvo išdalyta istorinės medžiagos apie Lietuvą ir patį Birštoną, tačiau neretai jie užsukdavo į šalia sporto bazės esančią piceriją. „Kiekvieną dieną mūsų kavinę aplankydavo būrys svetimšalių. Nepagailėdavo komplimentų padavėjoms bei aptarnavimui. Vienintelis dalykas, kuris erzino, – labai garsi kalba ir dažni aplodismentai. Lietuviai – konservatyvesni žmonės ir jie nemėgsta taip stipriai reikšti savo emocijų. Tačiau per tiek laiko įpratome ir stengėmės triukšmauti kartu”, – šypsojosi picerijos vadybininkė.
Trejus metus gyvuojantis „Altus” nuolat organizuoja įvairius renginius, dalyvauja projektuose ir bando populiarinti jaunimo turizmą.