„Parduotos vasaros”, „visiškas chaosas”, „daugiau niekada gyvenime”, „kur mano raminamieji” – visa tai gali būti remonto sinonimai. Laimei man dar to neteko patirti, tačiau gailios draugų ir pažįstamų aimanos remonto tema verčia nuogąstauti ir su baime žvelgti į ateitį.
Vadovaudamasi senolių išmintimi, jog roges reikia ruošti vasarą, nusprendžiau pasidomėti ar sunku rasti meistrą buto remontui. Skambinu į vieną iš statybos bendrovių. Darbuotojas vos tik prasižiojus apie buto remontą, nutraukia mane sakydamas, kad tokio pobūdžio darbai jų nedomina. Teiraujuosi kodėl, juk jie skelbiasi atliekantys remontą. „Neapsimoka”, – trumpai paaiškina statybininkas ir palinkėjęs geros dienos padeda ragelį. Panašių atsakymų sulaukiu ir kitose firmose. Vienoje iš jų maloniai paaiškina, kad jei darbų apimtis viršytų 50 tūkstančių litų, tai jie gal ir pagalvotų, ar verta teptis rankas. Tada jau aš murmu, kad neverta ir skubu atsisveikinti. Suprantu, kad statybos bendrovėms mano pinigai nerūpi. Teks samdyti „privatininką”.
Reklaminiame laikraštyje randu krūvą skelbimų. Nuotaika iš karto pagerėja. Tikiuosi iš tokios gausybės rasti meistrą, kuris suremontuos 52 kvadratinių metrų butą mūriniame name.
Giedrė Švažaitė
va, sitas dalykas yra retas tarp musu vietiniu statybininku, pazekit kokie melynanosiai namus remontuoja ir stato? tik va tie kurie rimtai dirba, taip pat priskiriami melynanosiams….