Būti nusiteikusiu prieš JAV ir visa kas amerikietiška Vakarų Europoje nereikia jokios drąsos. Tai madinga ir netgi reiškia gerą toną ne tik tarp kairiųjų pažiūrų piliečių, bet ir visiškai nesidominčių politika.
Ypač antiamerikanizmas populiarus tarp menininkų, žurnalistų, profesūros, apskritai intelektualų. Tai yra tokių profesijos grupių, kurios ryškiai prisideda prie visuomenės nuomonės formavimo.
„Antiamerikanizmas Vakarų Europoje yra tapęs tarsi religija, kaip kiekviena religija nereikalaujanti įrodymų”,- rašo apžvalgininkas Hanspeteris Bornas žurnale „Die Weltwoche”(Nr 26, 2006).
Beje, antiamerikanizmas Europoje nėra naujas reiškinys. Europos elitui, pradedant P.Picasso ir J.P. Sartru, baigiant Rogeriu de Wecku ir Gunteriu Grassu JAV, lyg buliui koridoje, yra tapusios raudonu skuduru.
Stenfordo universiteto profesorius Russellas A.Bermanas antiamerikanizmą apibrėžia ne tik kaip priešiškumą specifiniam politiniam JAV elgesiui, bet ir kaip visuotinę europiečių nepagarbą Amerikai ir amerikiečiams.
Antiamerikanizmas yra iš dalies konjunktūrinis reiškinys. Vašingtone esantis „Pew Resarch Center”, kurio nuomonių apklausos laikomos reprezentatyviomis, pastarojoje savo studijoje apie požiūrį į Ameriką tai patvirtina. 2000 metais net 78 proc. visų vokiečių JAV atžvilgiu buvo „nusistatę pozityviai”. Tuo tarpu dabar net 37,6 proc. prancūzų ir vokiečių, o taip pat net 73 proc. ispanų yra nepalankios nuomonės apie amerikiečius. Akivaizdu , kad neigiamą JAV vertinimą Europoje padidino karas Irake.
Didžiųjų Europos šalių visuomenės nuomonė dėl informacijos prieinamumo ir Vakarų intelektualų autoriteto greit persimeta ir į mažesnes vakarų Europos kaimynines šalis.
Tačiau naujosiose Europos Sąjungos valstybėse tokio masto antiamerikanizmo tikrai nėra. Greičiau priešingai – čia labiau pastebimas proamerikietiškumas. Pabandysime pasiaiškinti, kodėl taip yra.
Antiamerikanizmo šaknys
JAV, palyginti su Prancūzija, Ispanija ar Didžiąja Britanija, Rusija ir net Lietuva – palyginti jauna valstybė, susikūrusi vos XVIII a. antrojoje pusėje iš buvusių britų ir prancūzų kolonijų. Politinis bei intelektualinis Europos elitas dar XIX amžiuje į JAV žiūrėjo kaip į prasčiokų išsišokėlių valstybę, kuriai labai toli iki aristokratiškų europiečių manierų, jų pasiekimų švietimo ir mokslo srityse bei mokėjimo valdyti pasaulį.
Neigiamą amerikiečių įvaizdį Europoje formavo tiek diplomatai, pradedant garsiuoju prancūzu Talleirand‘u, tiek populiarūs rašytojai ir poetai, tokie, kaip Karlas May, vaizdavęs baltaodžius amerikiečius, žudančius nekaltus indėnus ar Heinrichas Heine, iš pradžių JAV įžvelgęs prieglobstį nuo politinių persekiojimų, vėliau pavadinęs ją „milžinišku laisvės kalėjimu”.
XIX ir XX amžių sandūroje europiečiai į JAV jau ėmė žvelgti ir kaip į pavojingą ekonominį bei politinį konkurentą, grasinantį jų interesams. 1898 metais vykęs Ispanijos ir JAV karas, po kurio Ispanija neteko Kubos ir Filipinų kolonijų, parodė pasauliui ir karinę JAV potenciją. Ispanai ilgai negalėjo pamiršti šito savo valstybės pažeminimo ( pavyzdys – ilgalaikė ispanų kilmės žinomo dailininko Pablo Picasso neapykanta Amerikai).
JAV dalyvavimas Pirmajame pasauliniame kare Antantės šalių pusėje, lėmęs Vokietijos ir jos sąjungininkų pralaimėjimą bei milžiniškas reparacijas nugalėtojams, didelę dalį vokiečių ir austrų politinio bei intelektualinio elito nuteikė prieš Ameriką.
Tačiau įdomu tai, kad ir Prancūzija taip pat nebuvo patenkinta, kad karo grobį teko dalytis su JAV, o jos prezidentas Woodrow Wilsonas ėmė griežti vos ne pirmuoju smuiku, pertvarkant pokarinį Europos žemėlapį. Nei prancūzai, nei anglai nesižavėjo JAV prezidento mintimi, kad kiekviena tauta turi teisę į apsisprendimą, nes tokios mintys griovė imperinę britų bei prancūzų politiką pasaulyje ir mažino jų įtaką Europoje.
Tačiau W. Wilsono tezės dėl tautų teisės į apsisprendimą paskatino Vidurio Europos tautas, tarp jų ir Lietuvą, siekti nepriklausomos valstybės atstatymo ir tapo svarbiu argumentu kuriant savarankiškas valstybes.
Bolševizmo įsigalėjimas Rusijoje ir jos antikapitalistinė doktrina patraukė dalį koketuojančių su marksizmu garsių Vakarų intelektualų ir dar daugiau paveikė jų nusistatymą prieš JAV kaip „kapitalizmo tvirtovę”.
Po nacių Vokietijos pralaimėjimo Antrajame pasauliniame kare vokiečių nuotaikas Amerikai buvo galima lengvai suprasti. Net Thomas Manas, nuo nacių pasitraukęs į JAV, 1946 m. laiške kitam didžiam vokiečių rašytojui Hermanui Hessei rašė, kad „dabar Vokietijoje tenka kalbėti ne apie nacių, o apie amerikiečių prievartavimą, sadizmą ir gangsterizmą”.
Tokios Nobelio premijos laureato mintys rodė ne tik jo nusistatymą, bet ir didelį atotrūkį nuo realios tikrovės.
Tačiau antiamerikinės nuotaikos po karo suvešėjo ir Prancūzijoje, kuri pirmiausia turėjo būti dėkinga JAV už išlaisvinimą.
Antiamerikanizmo lyderiu pokario Prancūzijoje tapo žymus filosofas bei rašytojas J.P.Sartre’as, viešai ėmęs kaltinti JAV dėl 1953 metais Niujorke nuteistų mirti už šnipinėjimą Sovietų sąjungos naudai sutuoktinių Rozenbergų.
J.P.Sartre’o kritikoje buvo maža argumentų, bet daug jausmų. Tačiau kaip rodo pasaulio istorija, jausmai dažnai paima viršų formuojant visuomenės nuomonę. Prancūzai ėmė pašiepti amerikiečius apskritai dėl jų gyvenimo stiliaus, jų muzikos, madų, kokakolos ir makdonaldų, priešpastatydami masinei amerikiečių kultūrai savo elitinės nacionalinės kultūros vertybes.
Antiamerikinės nuotaikos Didžioje Britanijoje nėra tokios stiprios kaip kontinentinėje Europoje, bet ir čia jos prasiveržia tuomet, kai JAV vykdo nepopuliarią užsienio politiką. Tačiau ir šioje šalyje iš neapykantos JAV 6-7dešimtmetyje net britų žvalgyboje SSSR naudai veikė grupė iš kilmingų Anglijos sluoksnių kilusių žvalgų.
Valdant kairiųjų vyriausybėms Europoje, o JAV – respublikonams, antiamerikanizmo nuotaikos sustiprėdavo. Prie to prisidėdavo ir JAV užsienio politikos klaidos, pavyzdžiui karas, Vietname. Europiečiai, XX amžiuje pergyvenę du pasaulinius karus, nunešusius dešimtis milijonų gyvybių, dabar labai nervingai reaguoja į bet kokį karą ir galimybę dalyvauti jame. Tačiau tų pačių europiečių, ypač vokiečių, simpatijas pelnė JAV prezidentas demokratas Johnas F.Kenedy, apsilankęs septintajame dešimtmetyje apsuptame ką tik DDR pastatytos Berlyno sienos bei rusų okupacinės kariuomenės Vakarų Berlyne ir paskelbęs savo garsią frazę: „Ich bin Berliner”(aš esu berlynietis – vok.).
Daugelis vakarų vokiečių yra patenkinti amerikiečių karinėmis bazėmis jų šalyje, nes jos suteikia nemažai darbo vietų, o Vokietijos verslo, ypač stambiojo, ryšiai su JAV yra kaip niekada glaudūs. Vokietijos kanclere tapus A. Merkel, pastebimai pasikeitė ir politiniai šių šalių santykiai.
Kita vertus, nedera pamiršti, kad ne tik Vokietijos, bet ir kitų Vakarų Europos šalių saugumas didžia dalimi priklauso nuo JAV karinės galios, kuri kelis kartus didesnė už visų didžiųjų Europos valstybių karinę galią kartu paėmus. Kilus realiam pavojui iš trečiųjų šalių, Amerikai vėl gali tekti gelbėti senąją Europą.
Antiamerikanizmas Lietuvoje
Mūsų šalyje , kaip, beje, ir kaimyninėje Lenkijoje, o taip pat ir daugelyje naujųjų ES šalių, daugiau galim matyti proamerikietiškų, o ne antiamerikinių nuotaikų, norss yra ir tokių. Nesunku paaiškinti kodėl.
Emigrantai iš Vidurio Europos, taip pat ir iš Lietuvos, sudaro nemažą JAV piliečių dalį. Vien lenkų kilmės amerikiečių priskaičiuojama apie 10 milijonų, lietuvių – apie milijonas. Visi jie turi giminių ar artimųjų savo istorinėse tėvynėse. Vidurio Europai nuo pat XIX a. JAV yra tapusi „pažadėtąja žeme”, kuri viliojo tiek ekonominius, tiek politinius pabėgėlius. Atsivėrus ES sienoms jų srautas, žinoma, sumažėjo, bet visiškai nenutrūko.
Kita vertus JAV po Pirmojo pasaulinio karo parėmė naujų valstybių atsiradimą Europoje, paskelbusi tautų apsisprendimo teisę. Tiesa, Lietuvą „de iure” ji pripažino palyginti vėlai. Prieš Antrąjį pasaulinį karą JAV palyginti menkai dalyvavo Europos politikoje, todėl ir Lietuvos santykiai su JAV nebuvo glaudūs.
Teisybės vardan derėtų pripažinti, kad labiausiai Lietuvos valstybės atkūrimą 1918-1920 metais rėmė ir didžiausią ginkluotą paramą mums teikė Vokietija, viena pirmųjų pripažinusi Lietuvos valstybę ir padėjusi atsispirti bolševizmui.
Vokietija, remdama Lietuvą, siekė visokeriopai susilpninti Lenkiją, kurią rėmė Antantės šalys. Vokietijos interesai tam tikru laikotarpiu atitiko ir mūsų valstybės interesus, pavyzdžiui, ir atkuriant valstybę, ir Lietuvai prisijungiant Klaipėdos kraštą 1923 metais, nors tai ir gali pasirodyti paradoksas. Bet anuomet vokiečiai labiau bijojo, kad Klaipėdos kraštas neatitektų Antantės šalims ar jų remiamai Lenkijai, todėl Vokietija pritarė Lietuvos veiksmams ir liepė vokiškoms organizacijoms nesipriešinti, kai lietuviai užėmė Klaipėdos kraštą.
Tiesa, mūsų politiniam elitui, iš dalies dėl objektyvių priežasčių, iš dalies dėl įžvalgumo stygiaus, prieš Antrąjį pasaulinį karą nepavyko užsitikrinti nė iš vienos didžiųjų Vakarų valstybių ilgalaikės paramos. Nė viena jų netapo mūsų sąjungininke. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Lietuva tapo lengvu SSRS grobiu 1939-1940 metais.
Sovietinės okupacijos metais JAV nepripažino Lietuvos aneksijos ir padėjo išlaikyti mūsų diplomatinę atstovybę. „Amerikos balsas”, kad ir labiausiai trukdomas sovietų, buvo bene populiariausia radijo stotis tarp tų Lietuvos žmonių, kurie nenustojo vilties atkurti savo krašto nepriklausomybę.
Sovietų okupacinio režimo propaganda, nemažai pasidarbavo, siekdama apjuodinti JAV ir parodyti Ameriką tik iš blogosios pusės. JAV ir NATO šalys buvo didžiausi SSSR priešai. Ir 50 metų grojanti antiamerikinė plokštelė per visus radijo ir TV kanalus sovietų Lietuvoje bei visoje SSSR paliko pėdsaką dalies Lietuvos visuomenės sąmonėje.
Antiamerikines, o neretai ir antilietuviškas nuotaikas laikas pakursto Lietuvoje gausiai per komercinius kanalus transliuojamos Rusijos televizijos laidos. Lietuvos komercinių kanalų, švelniai tariant, nepatriotiškumo dėka mūsų visuomenė iš esmės yra atsidūrusi Rusijos propagandos informaciniame lauke. Jų pagalba yra rusifikuojamas tautos mentalitetas, kuris su mūsų Lietuvos valstybe turi mažai ką bendro.
Kaip yra pastebėję knygos „Baltijos valstybių geopolitikos bruožai” (Vilnius, 2005) autoriai Č.Laurinavičius, E. Motieka, N. Statkus: ” Baltijos valstybės laikosi prioritetinės proamerikietiškos geopolitinės orientacijos. JAV yra traktuojamos kaip pagrindinės Baltijos šalių suverenumo garantės dėl dviejų priežasčių: 1) dėl JAV iškeltos Simpsono doktrinos – nepripažinti teritorijų užgrobimo jėga, bei remiantis šia doktrina 50 metų vykdytos Baltijos valstybių aneksijos nepripažinimo politikos; 2) dėl JAV galios, geopolitiškai atsveriančios Rusijos įtaką Rytų Pabaltijyje”.
Pirmiausia JAV dėka mes tapome NATO narėmis ir užsitikrinome savo valstybei ilgalaikes saugumo garantijas. JAV asmenyje pirmą kartą per pastaruosius keletą šimtų metų Lietuva įgijo galingą sąjungininką. Štai kodėl Lietuvos, Lenkijos, kitų Baltijos šalių palankumas Amerikai yra visai kitoks nei Vakarų Europos.
Kita vertus, būdami Europos Sąjungoje, turime galimybę tapti visaverčiais europiečiais. Pasinaudodami turtingų ES šalių pagalba galime ženkliai pagerinti savo visuomenės gyvenimą, kartu su kitomis naujosiomis ES narėmis įtakoti šios Bendrijos tolimesnę perspektyvą. ES didžiosios valstybės taip pat gali ir turi tapti mums patikimais sąjungininkais. Išlaikant sveikai kritišką požiūrį į abu partnerius,, nederėtų juos priešpastatyti vienas kitam, nes abi jos Lietuvai yra gyvybiškai svarbios ir toks priešpastatymas nepasitarnautų mūsų valstybės interesams.
V.Pelčkaitis yra Kovo 11-osios Nepriklausomybės signataras, šiuo metu dirbantis diplomatinį darbą Šveicarijoje.