„Darbas Anglijoje. Puikus uždarbis, geros sąlygos. Anglų kalba nebūtina. Pasitinkame ir apgyvendiname”, – skelbia daugybė įdarbinimo agentūrų Lietuvoje.
Sužavėti žiniasklaidos priemonėse mirgančiomis emigrantų sėkmės istorijomis, žmonės iš Lietuvos miestų ir kaimų traukia į svečias šalis ieškodami vieno – geresnio gyvenimo.
„Londono žinios” dieną praleido su grupe lietuvių, laimės ieškančių centrinėje Anglijos grafystėje, Wolverhamptono mieste.
Vietoje sėkmės istorijomis nukloto lietuviškų vaišių stalo, šį kartą ragavome angliškos vargšų sriubos.
Dairytis į šiukšlyną – įprotis
„Siaubas, kas čia darosi, – Wolverhamptono autobusų stotyje mane pasitiko Algimantas Zubrus. – Tikriausiai vienos dienos neužteks viską aprodyti ir papasakoti”. Traukiame link pirmojo lietuvių namo Vicarage gatvėje. Algimantas greitakalbe dėsto, jog sekmadienį į namą įsilaužę tamsaus gymio vyriškiai nuniokojo kambarius, išlaužė durų staktas, sumušė kelis lietuvius: „Policija vis dažniau prie namo patruliuoja, o du įsibrovėlius suėmė. Nors šiaip prašyti policijos pagalbos beviltiška. Jie susidomi nebent įvykus muštynėms”.
Jau nuo gegužės mėnesio Wolverhamptone apsistojęs vyriškis pažįsta kiekvieną miestelio gatvę. „Čia visuomet prostitutės būriuojasi. Visokiausių yra – ir plonų, ir storų, ir baltų, ir juodų”, – į gretimą gatvelę rodo Algimantas „O lietuvių yra”? – klausiu. „Ne. Vietinės savo teritorijos neužleistų „, – mano jis.
2000 – aisiais metais Wolverhamptonui suteiktas tūkstantmečio miesto statusas. Netoliese Birminghamo esantis miestas jau nuo šešiolikto amžiaus garsėja metalo industrija. Pagal gyventojų skaičių (239, 100) ,Wolverhamptonas – tryliktas didžiausias miestas Anglijoje.
„Iš tamsos teprasiskverbia šviesa” – skelbia savivaldybės šūkis, o keliaujant Wolverhamptono gatvėmis matyti daugybė apleistų didžiulių pastatų, užkaltais langais. Netoli greitkelio pastebiu dvi palapines. Algimantas sako, kad juose gyvena lenkų emigrantai.
Užkaltomis langinėmis ir Vicarage gatvės namas, kuriame šiuo metu gyvena keturi lietuviai: Roza, Renata, Roma ir Kęstas. „Visi į Angliją atvykome per skirtingas agentūras Lietuvoje, bet atsidūrėme tame pačiame name. Jau ketvirtas mėnuo neturime nei vandens, nei dujų, – skundžiasi pedagogės išsilavinimą turinti Renata. – Gyvatukas iš Lietuvos praverčia. Praustis tai reikia. Neseniai virtuvės lubos įgriuvo. Gerai, kad naktį, kai žmonių nebuvo”. Pakviečia apžiūrėti namo sodą: „Čia visi šiukšles pila, nepaisydami, kad žmonės gyvena”.
Klausausi pasakojimo, kad pradžioje name nieko nebūta ir visi baldai partempti iš vietinių šiukšlynų. „Pinigų tai neturime, o gražiai gyventi norime. Mums reikia ir žvakių, ir lovų, ir kitokių niekučių”, – sako gražiausio kambario savininkė Roza ir čia pat priduria, kad net eidama į pasimatymą iš įpročio dairosi į šiukšlynus.
Kiek moka už nuomą, gyventojai sakė nežinantys. Jų teigimu, įdarbinimu užsiimantys lietuviai, pakistaniečiai, irakiečiai ar kiti nuomą atskaičiuoja iš atlyginimų. „Taip nieko ir negaunam. Dirbam, o pavalgyti nėra už ką. Pasiteiravus, kur mūsų pinigai, pasako, kad viskas už nuomą”, – dėsto Algimantas.
Vietoje darbo – beisbolo lazda
Nė vienas iš namo gyventojų neturi pastovaus darbo. „Vienkartiniais darbais privilioja, bet nesumoka. Aiškina, kad už darbo valandą gauname septynis svarus. Jie pusę pasiima už nuomą ir įdarbinimo paslaugas, o mums po tris palieka. Bet net ir tų negauname”, – guodžiasi A. Zubrus.
„Sumuštinių ir metalo fabrikai, grybų fermos, svogūnų, braškių, salotų, brokolių laukai”, – vienkartinius darbus bando prisiminti lietuviai. „Kartais gatvėmis važinėja mašinos ir kviečia eiti į darbą. O kartais dar naktį įsiveržia kas nors į namą ir liepia rengtis – darbo yra. Būna, kad iš lauko važiuojam tiesiai į fabriką. Džiaugiamės, jei nuo ryto iki vakaro juodai dirbę po dešimt svarų gaunam, o kartais nesumoka teisindamiesi, kad ne į tą autobusą įlipome. Taip verslą daro iš naujai atvykusių”, – klausausi Rozos pasakojimo.
Nuo liepos 17 d. Algimantas nebedirba: „O kam, jei vis tiek pinigų negaunu? Nustojau dirbti ir nusipirkau beisbolo lazdą”.
Roza sako esanti registruota įdarbinimo agentūroje. Sumokėjusi 20 svarų už registraciją, 15 – už gyvenimo aprašymą (CV) ji darbo vis nesulaukia. Moteris rodo agentūros „Country Wide Consultancy – LTD” išduotą pažymėjimą, kuriame nėra nei kompanijos adreso, nei telefono, nei parašų. Roza gūžčioja pečiais: „Reikia kažkaip darbą susirasti. Kartais net nepažiūriu, kokius man popierius duoda”.
Roma iš Mažeikių rajono, Viekšnių miestelio, pažįstamų padedama su vyru atvažiavo į Airiją. „Aštuoniolikos metų dukra gyvena pas senelius. Kol dirbau Airijos „grybyne”, siųsdavau pinigų. Nuo girtuokliaujančio sutuoktinio kliūdavo už tai, kad siunčiu pinigų, kad prašneku sąskaitas telefonu. Palikau vyrą ir atvykau į Angliją, bet dabar neturiu nė svaro nusiųsti dukrai. Mergaitei į mokyklą reikia”, – savo istoriją pasakoja Roma. Lietuvoje moteris dirbo parduotuvėje už 300 litų per mėnesį: „Reikėjo išlaikyti ir dukrą, ir vyrą, ir tėvus, ir dar samdyti, kad malkas kas sukapotų. Galvojau, kad užsienyje geriau. Ir buvo, kol „grybyne” dirbau”.
Pasiteiravus, kas yra „grybynai”, Roma paaiškina, jog tai – grybais užsodinti didžiuliai šiltnamiai, kuriuose šampinjonai ar didieji fetai auga valandomis ir juos reikia retinti. „Jei blogai išretinsi, neuždirbsi. Mokestis priklauso nuo dėžių skaičiaus: už šampinjonų dėžę mokėdavo 80 centų, už fetų – 40. Per dieną paruošdavau 10 – 20 dėžių. Būdavo, kad per parą vos ne vos dešimt eurų pavykdavo užsidirbti. Kartą pasisekė per savaitę 300 užsidirbti, tai buvo labai daug. O šiaip – 10, 20, 5 eurai per dieną. O nuo cheminių medžiagų visos rankos pūslėtos. Be to, atlyginimą gaudavau vokeliuose ir dar po dvidešimt eurų neva mokesčiams atskaičiuodavo”, – gyvenimą „grybyne” prisimena Roma.
Dvidešimtmetis Kęstas užsienyje uždarbiauja jau dvejus metus. Vaikinas metus praleido Airijoje. „Pasisekė 600 eurų išsiųsti namo. Bet gėda pasakyti, kad per dvejus metus tik tiek pavyko uždirbti. Seniau statybose plušėjau, bet lenkai atėmė darbus”, – pasakoja labiausiai per sekmadienio muštynes nukentėjęs lietuvis.
„Už ką jus mušė ir namus nuniokojo”? – klausiu. „Ieškojo pinigų. Nieko neradę tik degtinės butelį iš šaldytuvo paėmė. Kęstą sumušė, nes galvojo, kad Steponas”, – prisimena Renata, Utenoje palikusi šešerių metų dukrytę su vyru. O kas tas Steponas? „Steponas Juknevičius, kuris Rozą ir Romą atvežė ir žadėjo įdarbinti, bet dingo”, – paaiškina Renata.
Pagalbos kreipėsi į deputatą
Vietoje nenustygstantį penkiasdešimtmetį Algimantą lietuviai Wolveramptone praminė „muzikantu”. „Aš iš tokių, kurie nenusileidžia”, – didžiuojasi jis. Prieš dvejus metus Algimantas pasirodė Lietuvos televizijos ekrane. Populiari pokalbių laidos vedėja Nomeda A. Zubrų kalbino laidoje apie vyrus, kurie vieni augina vaikus.
„Taip susiklostė, kad pradžioje mergaitės atiteko motinai, kuri net neleisdavo susitikti. Teismo pagalba pavyko jas susigrąžinti. Mergaitės pačios sakė, kad nenori su mama gyventi. Žmona niekad nepadėjo. Ir jokios pašalpos negaudavau. Ji neatidavė mergaičių gimimo liudijimų ir dokumentus susitvarkė taip, kad visi pinigai atitekdavo jai kaip daugiavaikei motinai (mat ji tris vaikus iš antros santuokos augina). O į Simną atgabentą labdarą išsidalindavo moterys. Man, vyrui, nieko nelikdavę”, – vienišo tėvo rūpesčiais dalinasi dviejų dukrų tėvas.
Algimantas į Angliją atvyko sumokėjęs 1200 litų Šiauliuose įsikūrusios įdarbinimo agentūros „Infobiuras” vadovui Sigitui Kiviliui. „Jis sakė, kad man ir butas surastas, ir už viską sumokėta. Bet mane sutikęs S. Kivilio bendras Dainius Baranskas vėl paprašė pinigų. Ir labai nustebo, kad atvažiavau, neva nieko nežinojo. Teko vėl už butą ir įdarbinimą mokėt. Pradžioje reikalavo dviejų šimtų svarų, kadangi neturėjau, tai pasakė, kad mokėčiau šimtą, o kitus – vėliau”, – prisimena Algimantas.
A. Zubrus parodo Wolverhamptone įsikūrusios įdarbinimo agentūros „People Plus Recruitment Ltd” (PPR) išduotą apmokėjimo detalių pažymėjimą. „Algimantas” – darbuotojo vardu apsiriboja agentūra. „Mr. Armantas Danilevičius”, – užpildyta ties banko sąskaitos langeliais. „Jam ir perveda visus pinigus. Ir parašas mano padirbtas. Žiūrėkite, kaip aš pasirašinėju, – tikrąjį parašą rodo Algimantas. – Net nežinau, kaip jie ten bendradarbiauja su tą anglų agentūra. Bet ir vieni, ir kiti apgaudinėja, kaip išmano. Aš dirbu, o pinigai plaukia kitam žmogui. Pasiteiravus, kur pinigai, sako, kad kreipkis į Armantą, o šis taip pat nieko nežino. Taip ir prapuola pinigai. Jau pusantro tūkstančio prapuolė”.
Anglijoje ieškodamas teisybės vyriškis jau kreipėsi į teismą, „Citizen advice bureu” ir net pas Wolverhamptono parlamento narį Rob Marris. „Kai deputatas važinėjo susitikti su rinkėjais, nuėjau su šešiolikmete dukra Samanta, kuri šiuo metu vieši pas mane, mat ji geriau moka angliškai. Policijos pareigūnai pasiūlė kreiptis į savivaldybę ir pagal gyvenamąją vietą nukreipė pas šį deputatą”, – laišką nuo parlamento nario rodo Algimantas.
Maldauja kiekvieno grašio
Patraukiame link Algimanto gyvenamosios vietos. Žinia, kad Wolverhamptone apsilankys „Londono žinios”, apskriejo bene visą lietuvių bendruomenę. Mane pasitinka šešiasdešimtmetis Petras Šimkevičius ir 52 metų Aldona Šilienė, atvykę iš Šiaulių.
„Birželio 5 d. atvažiavom. Į bėdą papuolėm per S. Kivilį, – kepurę rankoje maigo Petras. – Kiti žmonės išsigandę. Grįžo į Lietuvą pinigus praradę, o pasiskųsti bijo”. „Nuo S. Kivilio nukentėjo Artūras Petravičius, Valentinas Spiečius iš Ignalinos, Nijolė Paliukienė iš Meškučių kaimo, Šiaulių rajono, Šimkus Stasys, Gintarė Raudoniutė iš Kelmės rajono, Butkiškių kaimo”, – užrašų knygutę varto Petras.
Kol Algimantas su dukra Samanta dainuoja, klausausi Petro ir Aldonos istorijos. Petras dirbo Šiauliuose AB „Kranai” elektriku ir gaudavo 550 litų. Aldona turi dviejų kambarių butą Kelmėje, kurio nepajėgia išlaikyti.
Kaip ir Algimantas, jiedu pinigus patikėjo S. Kivilio agentūrai. „Abejonių buvo, bet įtikino. Prieš išvažiuojant žmona net apsiverkė S. Kivilio kabinete: ar viskas bus gerai? Bet jis sakė, kad mus pasitiks D. Baranskas, su kuriuo jau šešerius metus bendradarbiauja, kad darė atranką, su kuo bendradarbiauti, kad tuo žmogum pasitiki, kad per pusę metų išleido apie 60 žmonių ir visi patenkinti grįžo. 3400 litų sumokėjom per abu ir dar 70 svarų reikėjo turėti už butą”, – pasakoja Petras. Aldona šluostosi ašaras.
„Atvažiavę į Wolverhamptoną pralaukėme gal dvi valandas, kol atvažiavo Dainius, – tęsia Petras. – Pirmasis klausimas, kiek atsivežėte pinigų. Sužinojęs, kad turim tik 70 svarų, išrėžė, kad neužtenka, reikia dar už įdarbinimą. Paskui sakė, kad jam S. Kivilis siunčia žmones, o pinigų nemoka”.
„Vos širdis neplyšo išgirdus, kad teks važiuoti namo, – įsiterpia Aldona. – Galiausiai iš pasigailėjimo tikriausiai įdarbino”. Pora sako šiuo metu dirbantys afganistaniečiams Saidui ir Manueliui, kurie jiems parūpino ir gyvenamąją vietą. „Taip ir važinėjam – kelias dienas viename lauke, kelias – kitame. Atėjus atsiskaitymo metui, reikia įrodinėti, maldauti kiekvieno grašio. Esame pastumdėlių vietoje. Apie 300 svarų jie mums skolingi, o sako, darbų nėra – važiuokit namo”, – kalba Petras.
„Mes nieko neturim. Tokia moralinė ir fizinė žala. Kartais pusę šešių įpuola kas į kambarį, kaip ant šunų rėkia: „kelkitės, važiuokit į darbą, tu, kvaily, nevažiuosi, – kūkčioja Aldona. – Kartą Dainius su Armantu pasiūlė gerą darbą nuo 24 iki 6 val. ryto – viščiukus fasuoti už 5, 05 svarus per valandą. Tikino, kad bus pastovus. Ryte pasakė, kad jau nebereikia, nes lenkai nupirko gamyklą. O buvau tokia pavargusi, ką tik iš laukų grįžusi. Naktį kėliausi. Pakentėk, Aldute, sakė ir vyras – juk gerą pastovų darbą gausi. Deja, vietoje fasavimo teko kuopti supuvusius kiaušinius. Žadėjo 25 svarus sumokėti. Bet jau trečias mėnuo negaunu”.
Pora tvirtino, jog Lietuvoje S. Kivilis nuramino, kad anglų kalbos nereikės, mat darbas prie konvejerio. Jis davė ir sąrašą, kur kreiptis nelaimės atveju. „Infobiuro” pateiktame sąraše – vien angliškos įstaigos, kur, nemokant anglų kalbos, kreiptis beviltiška.
Tiek Algimantas, tiek Aldona ir Petras su „Infobiuru” pasirašę paslaugų teikimo sutartį. „Įmonė įsipareigoja kontroliuoti užsienio įmonių paslaugų vykdymą, kurias rekomendavo įmonė”, – skelbia vienas iš sutarties punktų. „Dingo S. Kivilis. Prisiskambinti nepavyksta. Ir kam pasiskųsi”, – klausia Petras. S. Kiviliui prisiskambinti bandė ir „Londono žinios”. Deja, nesėkmingai.
Algimantui ir Samantai tebedainuojant, Aldona prisimena, jog kažkada viename iš Šiaulių chorų ji giedojusi soprano balsu. Ir pirmą kartą nusišypso.
Gal atgal į Lietuvą?
Su Algimantu apsilankiau PPR agentūroje. Mus sutikęs vyriškis A. Zubrų tuoj pat pažino ir paspaudęs ranką padėkojo, kad pakvietė žurnalistus. „Ar jūs pažįstate Armantą Danilevičių ir Dainių Baranską”? – klausiu vardą atsisakiusio skelbti PPR darbuotojo. Šis dievagojasi, kad niekuomet nieko bendro su jais neturėjęs. Atsiprašęs, jog turi pabaigti pokalbį su klientu, pasiūlo palaukti, kol ateisianti jo menedžerė.
Po dešimties minučių pasirodžiusi moteris taip pat atsisako skelbti savo vardą bei pavardę ir sakosi nieko nežinanti. Paprašau agentūros vizitinės kortelės ar direktoriaus telefono. „Nieko negaliu Jums atsakyti. Skambinkit direktoriui, nes vėluoju į susitikimą”, – atplėšusi popieriaus skiautelę telefono numerį užrašo ji.
Nieko nepešusi PPR agentūroje grįžtu prie mane lydinčių lietuvių. „Tuoj eisim į restoraną”, – į laikrodį žvalgosi Algimantas. Sekmadieniais ir trečiadieniais Wolverhamptono krikščioniškajame centre „All nations” maitinami Anglijos benamiai. Apie penkiasdešimt žmonių talpinančioje salėje susirenka ir nemažai emigrantų iš Lietuvos. Belūkuriuojant prie bažnyčios, Algimantas pradeda rodyti į visas puses: „Va, lietuviai ateina. Ir tas pulkelis lietuvių, ir moterys”. Kai kurie jų susigėdę, jog yra žurnalistų, apsisuka atgal.
Prie bažnyčios durų mindžikuojantys lietuviai dalinasi naujienomis. „Ar atgavot pinigus, ar sumokėjo atlyginimą, gal pasisekė gauti darbą”, – girdėti aplinkui. Pastebėję žaizdoto veido nebeslepiantį Viktorą juokiasi: „dviratis be stabdžių”. „Nuo dviračio nukritau”, – patvirtina ir pats Viktoras.
„Labai daug turime imigrantų. Sekmadieniais bažnyčia pilnutėlė, – „Londono žinioms” pasakoja kunigas Brian Lowe. – Gerai, kad lietuvių bent jau yra grupė, o ne po vieną. Juk pavojinga būtų, ypač merginoms. Pavalgyti į centrą dažniausiai susirenka benamiai, narkomanai, į alkoholio liūną įklimpę. Aš matau, kad jie visai kitokie žmonės – susitvarkę, padorūs”.
Sėdame už stalo. Trečiadienis. „All nations” patiekalų meniu šiandieną pomidorų arba vištienos sriuba, žuvies piršteliai su bulvių koše, sumuštiniai, sultys, kava ir ledai desertui. Kunigas sako maldą. Nors ir nelabai suprasdami, lietuviai klusniai išklauso. Šalia sėdintis Viktoras įtikinėja būtinai užsisakyti vištienos sriubos. „Vištienos sriubos”, – atėjus krikščioniškojo centro darbuotojui paklausau Viktoro, kuris paprašo dviejų porcijų. Roza gardžiuojasi vien sumuštiniu ir kava: „Su skrandžiu nelabai, tad nieko daugiau negaliu valgyti”.
„Nelabai gerai, kad žmonės ryžtasi į svetimą šalį važiuoti nemokėdami kalbos. Matau, kad jiems nesiseka, bet padėti negaliu”, – kalba B. Lowe. „Bet paklauskite, gal jie norėtų grįžti į Lietuvą. Galėčiau kokį nors projektą vyriausybei pasiūlyti. Padėčiau žmonėms, jei jie neturi pinigų sugrįžti”, – pagalbą siūlo Brian.
„Gal yra norinčiųjų grįžti namo”? – klausiu prie vieno stalo. Lietuviai krato galvas. „Kunigas sako, jog galėtų pagelbėti norintiems grįžti”, – pranešu prie kito. Atsakymas neigiamas. Tik šešiolikmetė Algimanto dukra Samanta sako važiuosianti į Lietuvą, nes reikia pabaigti mokslus. „Pasiilgau ir sesers vaikelio”, – priduria ji.
Metas grįžti į Londoną, tad iš „All nations” centro patraukiame į Wolverhamptono autobusų stotį. Pakeliui lietuviai parodo langelį, kur nemokamas maistas dalinamas kiekvieną dieną, nuo 14 iki 16 val. „No work next week” (kitą savaitę nėra darbo), – ką tik mobiliu telefonu gautą žinutę rodo Algimantas.
Aldona ir Petras prasitaria, kad iš gėdos net savo vaikams dar neskambino ir nepranešė, kaip jiems sekasi. Petras rankose varto kelionių agentūros lankstinuką. „Kaip iki Ispanijos nuvažiuoti? Kiek bilietas kainuoja”? – klausinėja jis. „Sako, Ispanijoje dabar obuoliai. Gal išeis susigrąžinti, ką praradom”, – viltis į Ispaniją deda Petras. Jam linkčiodama pritaria Aldona.
Algimantas svajoja laimėti bylą ir pats atidaryti legalią įdarbinimo agentūrą. „Kad baigtųsi banditų kadencija”, – ryžtingai kalba jis.
Žurnalistams paslaugos – nemokamos
Dainiaus Baransko ir Armanto Danilevičiaus pavardės skambėjo dažniausiai Wolverhamptone sutiktų lietuvių lūpose. Vienų teigimu, jie bendradarbiauja su „PPR” kompanija ir užsiima lietuvių įdarbinimu. Kiti šneka, kad vyriškiai įkūrę savo agentūrą.
Iš „Londono žinių” redakcijos kolega Robertas skambina Armantui Danilevičiui. „Girdėjau jūs padedate įsidarbinti”? Atsakymas teigiamas.
„O reikia už įdarbinimo paslaugą mokėti”? „Jei norite geresnio darbo – du šimtai svarų, jei blogesnio – šimtas”, – paslaugų kainas įvardija Armantas.
„Ką daryti, jei aš angliškai beveik nekalbu”, – toliau teiraujasi Robertas. „Viskas gerai. Kalba nebūtina”, – nuramina A. Danilevičius.
Paskambinus D. Baranskui ir prisistačiusi žurnaliste, išgirdau kitokią istorija. Kad jiedu su Armantu įdarbina nemokamai, kad šiuo metu kuriama interneto svetainė ir tik jai atsidarius reikės mokėti po 25 svarus už CV patalpinimą.
D. Baranskas teigė su A. Danilevičiumi turintis agentūrą „Ali Consortium”. „Padedame lietuviams atsidaryti banko sąskaitą, organizuojame anglų kalbos kursus. Bet lietuviai patys tingi ir neina mokintis”, – sako Dainius. „Bendradarbiaujame su įdarbinimo agentūromis ar tiesiogiai su fabrikais”, – tęsia jis.
„Girdėjau bendradarbiaujate su PPR agentūra”? – klausiu. D. Baranskas atsako teigiamai. „Tačiau agentūroje pasakė, kad jūsų nepažįsta ir jokių reikalų neturi”, – neatšlyju.
„Na mes sutarties pasirašę kaip ir neturim. Bet vienam koridoriuje sėdime. Jei reikia žmonių, tai ir padedam surasti”, – bando aiškintis Dainius.
„Mano kolegai sakėte, kad už įdarbinimą vis dėlto reikia mokėti”, – bandau ieškoti teisybės. „Na kažkiek reikia už vertimo paslaugas užmokėti. Bet tai ir viskas”, – sako pašnekovas.
„O su Lietuvos įdarbinimo agentūromis ar bendradarbiaujate”? – toliau klausinėju. Dainius teigia, jog ne. „Šiaip mes nuomojam automobilius žmonėms į darbą nuvažiuoti, – dėsto Dainius. – Tad šiandien dar neesame įdarbintojai. Bet ateityje planuojame. Juk tiek daug lietuvių atvyksta į Angliją nemokėdami kalbos. Stengiamės padėti. Juk visokių žmonių yra – gerų ir blogų”.