Prieš du mėnesius Alytaus apskrities Stasio Kudirkos ligoninėje pradėjo dirbti libanietis gydytojas Abdulas Rahmanas Maalikis. Puikiai lietuviškai kalbantis ir rašantis A.R.Maalikis yra baigęs Kauno medicinos universitetą. Jis sako šiuo metu neturįs kliūčių nei gyventi Lietuvoje, nei dirbti ligoninėje, tačiau įgijęs plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos specialybę vis dėlto ketina su šeima grįžti į gimtąją šalį.
Su žmona lietuve gyvena Kaune
Ligoninės Priėmimo skyriuje medicinos gydytoju dirbantis A.R.Maalikis čia žinomas ir vadinamas pavarde. Gydytojas ligoninėje dirba puse etato ir į darbą budėti naktimis bei savaitgaliais važinėja iš Kauno nuosavu automobiliu. Kad gydymo įstaigai trūksta įvairių specialistų, jis sužinojo internete. „Kaune laisvų darbo vietų gydytojams atsiranda, bet ten greitai įsidarbinama”,- teigė pašnekovas.
Šiame mieste gydytojas su žmona Lina ir dviem vaikais gyvena nuomojamame vieno kambario bute. Beje, žmona irgi medikė – medicinos felčerė. Ji dirba privačioje Kauno klinikoje. Šeima augina dvejų metų sūnų ir dviejų mėnesių dukrą. A.R.Maalikis su lietuvaite Lina susituokė prieš ketverius metus.
Libaniečio artimieji, susiklosčius skirtingoms šalių tradicijoms, baiminosi dėl santuokos su užsieniete, tačiau neprieštaravo. „Mūsų santykiai su Lina labai geri. Jie tokie ir turi būti, kai žmoną išsirenki ne dėl pinigų, ne dėl grožio, o dėl gerumo”,- mano vyriškis.
Su 29-erių lietuve susipažino ir gyvai bendravo ne visi jo šeimos nariai bei giminės, nes libaniečio mama mirė 1987-aisiais, tėvas – 2003-iaisiais. Pastarasis marčią iš Lietuvos tebuvo matęs internete.
A.R.Maalikio tėvai susilaukė penkių vaikų. Jo tėvas, mirus žmonai, vedė antrąkart, sugyveno du vaikus. Dabar libanietis džiaugiasi turįs būrį brolių ir seserų. Abdulo tėvas buvo inžinierius, mama – siuvėja.
Ligoninės Priėmimo skyriaus gydytojas savo darbu patenkintas: „Man dėl darbo jokio vargo nėra, tačiau čia norėčiau dirbti visu etatu, kad būtų didesnis atlyginimas. Kol kas ligoninė tokių galimybių neturi, bet, tikiuosi, gal ateityje atsiras”.
Gydytojas neslėpė apsidžiaugęs, kai gegužę pavadavęs stažuotis išvykusį kolegą ligoninėje dirbo visu etatu ir į rankas gavo 1,2 tūkstančio litų. Jis, dirbdamas puse etato, ir atlyginimą gauna per pusę mažesnį, o iš Kauno važinėti vis tiek reikia. A.R.Maalikiui alga yra svarbus dalykas, nes turi vienintelį darbą.
Studijuoti mediciną Libane buvo brangu
Abdului ryžtis Lietuvoje studijuoti mediciną nebuvo itin lengva, tačiau apsispręsti lemiamą įtaką turėjo tuometės aplinkybės Libane ir šeimos finansinė padėtis.
Gydytojas tvirtino vidurinėje mokykloje visų pagrindinių dalykų, išskyrus literatūros, mokęsis anglų kalba, o daugelyje valstybinių Libano universitetų medicina tuomet buvo dėstoma prancūziškai. „Man buvo sudėtinga rinktis medicinos studijas anglų kalba Libane, nes tuo metu tegalėjau stoti į vieną JAV įsteigtą privatų universitetą Libano sostinėje Beirute. Jame medicina dėstoma angliškai, tačiau studentų priėmė mažai, o mokslas buvo labai brangus. Per mokslo metus būtų reikėję mokėti 16 tūkstančių JAV dolerių”,- prisiminė libanietis.
Jo teigimu, Kauno medicinos universitetas (KMU) turi atstovybę Beirute. A.R.Maalikis skelbimą apie šią mokslo įstaigą rado gimtajame mieste Tripolyje. Tad pirmiausia KMU atstovybėje Beirute išlaikė stojamuosius egzaminus, vėliau – gavo kvietimą studijuoti KMU ir vizą į Lietuvą. Būsimas gydytojas į KMU įstojo 1995-aisiais. Tuomet jame už studijas užsieniečiams reikėjo mokėti 3 tūkstančius JAV dolerių per mokslo metus. „Taigi medicinos studijų JAV universitete Libane ir KMU kainos skirtumas tada buvo milžiniškas”,- pridūrė gydytojas.
Pašnekovas tvirtino, kad 1995-aisiais nei pats, nei artimieji nežinojo, kur yra Lietuva: „Kai mokiausi vidurinėje mokykloje, įvairiuose žemėlapiuose Baltijos šalys nebuvo Sovietų Sąjungoje nurodytos atskirai. Mes visi įsivaizdavome, kad tarp Lietuvos ir Vokietijos yra Lenkija. Iš pradžių artimieji ir giminės susirūpino, jog teks išvykti į tolimą kraštą, kuriame neva nėra ko valgyti, niekas neauga ir šalta”.
Kaune libaniečius slėgė šaltis, tamsa, kriminaliniai nusikaltimai
1995-ųjų rugsėjį A.R.Maalikis kartu su grupe savo tėvynainių, vykdami studijuoti į KMU, pirmiausia atskrido į Baltarusijos sostinę Minską, nes tuomet kitų maršrutų dar nežinojo: „Čia oro uoste mums susidarė blogas įspūdis, pareigūnai, prikibę prie mūsų kelionėn įsimestų džiovintų pupų, nekalbėjo jokia kita kalba, išskyrus rusų. Jie ilgai vartė įtartinai pasirodžiusias pupas, nes neatpažino. O kai paleido, iš Minsko į Kauną išvykome autobusu”. Dabar gydytojas vienas bei su šeima į Libaną skrenda per Varšuvą arba Prahą.
„Tų metų rudenį Kaunas mums neatrodė nei patrauklus, nei svetingas. Mus iškart prislėgė per šaltas oras, per tamsus metas. Buvo sunku patikėti, kad Kaunas – didelis miestas. Jame nebuvo mums įprasto judėjimo, prekybinio šurmulio, naktinio gyvenimo. Apie šeštą vakaro miesto gatvės ištuštėdavo. Mus gąsdindavo tada pasitaikantys sprogdinimai, kriminaliniai nusikaltimai. Iš užsieniečių studentų buvo reikalaujama mokėti pinigus už apsaugą. Išskyrus „Merkurijaus” prekybos centrą Laisvės alėjoje, kitų didesnių parduotuvių beveik nebuvo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę stojo nelabai ramus laikas. Manėme ne į tą šalį patekę. Sunki padėtis buvo ir KMU bibliotekoje, nes stigo medicininės literatūros anglų kalba. Viskas lyg ir sukosi apie pinigus, bet laikas bėgo, o mokytis nebuvo iš ko. Mums buvo liepiama anglišką medicininę literatūrą skolintis iš vyresnių kursų draugų. Taip supratome, kad apie studijų sąlygas KMU reklamoje Libane buvo pasakyta ne visa tiesa. Be to, savo šalyje tuomet neturėjome informacijos, jog užsieniečiai mediciną mokamai gali studijuoti ir Vilniaus universitete”.
Laikas daro savo. Tiek A.R.Maalikis, tiek kiti libaniečiai, studijuojantys KMU, Lietuvoje po truputį priprato prie visko: aplinkos, kylančių kainų, gerėjančio ir gražėjančio gyvenimo.
Giminaičiai rado rėmėjų rezidentūros studijoms tęsti
2001-aisiais Abdulas baigė KMU Medicinos fakultetą ir gavo medicinos gydytojo diplomą. Dar po metų gydytojas įstojo į KMU studijuoti bendrosios chirurgijos ir pasirinko plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos specializaciją. Jis pirminę rezidentūrą atliko Jonavos ligoninėje, antrinę – KMU klinikose.
„Norint gauti chirurgo licenciją, man dar reikia atlikti trejus metus trunkančią tretinę rezidentūrą universitetinėje ligoninėje, bet dabar dėl lėšų stygiaus ją esu pristabdęs”,- prisipažino pašnekovas.
Gydytojas su žmona dabar išlaiko šeimą, todėl nelieka pinigų net ir dalimis mokėti KMU už rezidentūrą, užsieniečiams kainuojančią 16 tūkstančių litų per metus: „Kartais pinigų man atsiunčia giminės iš Libano, bet jų susimokėti už rezidentūrą nepakanka, o nuolatinio finansavimo šaltinio savo šalyje neturiu”.
Šiuo metu A.R.Maalikis svarsto du galimus rezidentūros atlikimo būdus. Jo manymu, galbūt atsiras galimybė tęsti rezidentūrą nemokamai kaip Lietuvos piliečiui. „Bet pirmiausia turiu gauti nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje, tada Lietuvos pilietybę. Nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje galėčiau prašyti po penkerių metų santuokos, dar po dvejų – pilietybės. Aš labiau norėčiau gauti nuolatinį leidimą gyventi Lietuvoje negu pilietybę, kad, norint atvykti į žmonos gimtąją šalį, nereikėtų prašinėti vizų”,- tvirtino gydytojas.
Jis tikisi, jog galbūt pavyks pasinaudoti antru būdu. Mat Abdulo giminės Libane surado rėmėjų sumokėti už jo rezidentūrą ir dabar tvarko šį reikalą: „Nėra padėties be išeities, ir aš viliuosi, kad Dievas manęs neapleis”.
„Lietuvoje sąžiningai dirbantiems žmonėms labai sunku gyventi ir praturtėti”
A.R.Maalikis lietuviškai kalbėti ir rašyti išmoko KMU užsieniečiams studentams organizuojamuose kursuose. Jis neblogai išmano Lietuvos istoriją, tačiau noriai pasakojo ir apie savo šalį: „Libanas – maža šilta šalis prie Viduržemio jūros. Jame gyvena apie 4 milijonai žmonių, tačiau valstybės teritorija šešis kartus mažesnė už Lietuvos. Iš minėto skaičiaus gyventojų maždaug 800 tūkstančių – Sirijos piliečiai ir pabėgėliai iš Izraelio. Mūsų šalis klesti iš turizmo, paslaugų ir tranzito. Ji yra arabų ir Europos Sąjungos valstybių turistų atostogų prieglobstis”.
Gydytojas teigė per studijų, darbo ir gyvenimo Lietuvoje metus įgijęs įvairios patirties: „Pats savo kailiu patyriau kai kurių lietuvių nepagrįstą įžūlumą, išdidumą, svarbumą. Man Lietuva neatrodo nei strateginė vieta, nei stipri ekonomiškai, nei turtinga išteklių. Susidarė įspūdis, kad jūsų laukia liūdnoka ateitis, nes čionai daugybė žmonių skursta, geria, mušasi, vagia, serga, miršta. Lietuvoje sąžiningai dirbantiems labai sunku gyventi ir praturtėti. Čia kainos europietiškos, o atlyginimai – lietuviški. Turint omenyje mažas algas, dideli gyventojų pajamų ir komunaliniai mokesčiai”.
A.R.Maalikis buvo atviras: „Aš norėčiau greičiau gauti chirurgo licenciją ir iš Lietuvos su šeima išvažiuoti dirbti į kitą arba savo šalį. Mane labiausiai traukia į tėvynę, nes libaniečiai vieni kitiems artimesni ir draugiškesni. Jie nesijaučia nei vieni, nei vieniši. Pas mus net nėra senelių namų, nes šiais žmonėmis rūpinasi artimieji ir giminės”.
Onutė Pluščiauskienė