Iš tautosakos posakis „Seimą nešti” reiškė „tartis susirinkime, posėdžiaujant”; tas pat – „seimauti”. Taip iš seno buvo vartojama „seimų” sąvoka, apibūdinanti gandrų susibūrimus prieš jiems išskrendant.
Rugpjūčio 24 d. – Šv. Baltramiejaus diena. Po šios dienos neišskridę pasilieka tik sužaloti, neišsivystę ar ligoti gandrai, kurie be žmonių malonės, nesulauks pavasario.
Lietuvos gyvūnų globos draugijos (LGGD) laukinių gyvūnų gelbėjimo ir reabilitacijos skyriaus šešerių metų patirtis rodo, kad „po Baltramiejaus” užsiliks ne vienas ir ne du, o dešimtys gandrų. LGGD tokius nelaimėlius rinks iki pirmo iškritusio sniego ar šalnų. Apie kokį nepritapusį vienišių ar senbernį kaime sakoma: „Vaikšto kaip gandras po Baltramiejaus”.
Šiais metais LGGD Laukinių gyvūnų gelbėjimo ir reabilitacijos skyriuje buvo suteikta veterinarinė pagalba daugiau nei 80 gandrų.
Kai kurie iš jų buvo iškritę, ar tėvų išmesti iš lizdo, bet sėkmingai užauginti net nuo cepelino dydžio. Kai kurie iš jų buvo patyrę sparnų bei kojų traumų, sąnarių išnirimus, kaulų lūžius. Buvo ir tokių, kurie patyrė elektros iškrovų.
Dauguma iš šių pacientų išgyveno, bet teko ir eutanazuoti. Užauginti jaunikliai ir pasveikę paukščiai buvo sužieduoti Lietuvos paukščių žiedavimo centro direktoriaus ir prieš keletą savaičių sėkmingai paleisti laisvėn.
Yra gyventojų, kurie patys užauginę jauniklius gandriukus. Gandrai yra plėšrūnai paukščiai, todėl jie nelaisvėje maitinami žalia mėsa ar žuvimi. Suaugęs gandras per parą sulesa apie 800 g. – tai brangus malonumas.
Gamtoje gandrai maitinasi graužikais (pelėmis/pelėnais), varlėmis, driežais, žalčiais, ant žemės perinčių paukščių jaunikliais, žuvimi ir vabzdžiais. Kai jaunas gandriukas pripranta prie žmonių ir neskatinamas pats ieškoti grobio, vargu, ar jis „eis į seimą”. Per žiemą išlaikyti tokį paukštį yra sudėtinga, todėl LGGD sulaukia daug gyventojų skambučių, prašančių, kad priglaustų jų augintinį.
LGGD sieks, kad gandrams būtų įkurta oficiali prieglauda.