Kaune, Nemuno kilpoje, tarp hidroelektrinės ir Žemųjų Šančių įsikūrusi Panemunė pastaruoju metu stengiasi susigrąžinti buvusią šlovę ir prezidento Smetonos laikų tradicijas. Dabar bemaž 3 kv. km plote ir beveik 10 tūkst. žmonių apgyvendinta Panemunė ilgą laiką buvo tik nedidelis kaimelis, išsibarstęs ant pietinio kairiojo Nemuno kranto. Jis sparčiau ėmė plėstis XIX amžiaus pabaigoje pastačius kareivines, kurios užima didelį plotą, kaip ir Šančių kareivinės, bet pastarosios sulaukia daugiau dėmesio, nes yra prie pagrindinės gatvės, tad ir labiau matyti nei Panemunės.
Tarpukariu Panemunės statusas buvo panašus kaip ir Vilniaus Žvėryno – turtingų miestiečių užmiesčio namų rajonas. Tarp Naujosios Panemunės, Nemuno, Vičiūnų gyvenvietės ir Raudonojo Kryžiaus gatvės ošia pušynas. Pirmieji poilsiautojai čia pradėjo lankytis po Pirmojo pasaulinio karo. 1928 metais šilas pavadintas dr. Jono Basanavičiaus parku. Netoliese iškilo ir nedidelė, bet labai jauki, šiandien puikiai prižiūrima Švč. Mergelės Marijos bažnyčia, kurią drąsiai galima priskirti neorenesanso stiliui. Jau tada šalia senųjų parko takų ir keliukų pradėtos projektuoti naujos alėjos. 1930 metais Panemunė paskelbta kurortu, visai netrukus ji lyg magnetas pradėjo traukti miesto gyventojus ir sėkmingai konkuruoti su šalia Kauno esančiais Kačerginės bei Kulautuvos kurortais. 1932 metais Panemunės pietuose, Vičiūnų kaime, įsteigta Raudonojo Kryžiaus sanatorija, tačiau Kauno miesto dalis Panemunė tapo tik po Antrojo pasaulinio karo. Nemuno vingiai ir ūksmingas pušynas – išskirtinės vietos. Jos traukte traukia ramybės ištroškusias sielas…
„Mane itin džiugina, kad atgimsta senosios tradicijos. Prisimenu savo senelių pasakojimus apie didžiulius atlaidus Panemunėje, į kuriuos arkliais iš apylinkių suvažiuodavo gausybė žmonių. O mums jau trečius metus iš eilės pavyksta sutraukti tūkstančius saviškių į Šv. Roko atlaidus”, – LŽ sakė Panemunės bendruomenės centro pirmininkas Gediminas Žukauskas. Pasak jo, mūsų senoliai tą dieną švęsdavo pjūties pabaigą. Vėliau ši šventė sutapatinta su Roko vardynėmis.
Šv. Rokas – prancūzas, gyvenęs XIII-XIV amžiuje. Jis išdalijo savo turtus vargšams ir visą gyvenimą slaugė maru apsikrėtusius ligonius. Tikėta, kad pats Rokas sirgo maru, bet turėjo nepaprastų galių gydyti ir išsigydė pats. Gydydamas žmones jis keliavo, buvo apkaltintas šnipinėjimu, uždarytas į kalėjimą, ten ir mirė. Šv. Rokas vaizduojamas kaip keliautojas – su lazda ir kelionmaišiu. Šalia jo kartais stovi šuo, laikantis nasruose duonos kepalą. Tikima, kad Rokas turėjęs šunį, kuris jį nusilpusį pamaitino ir taip išgelbėjo nuo bado.
Šv. Rokas laikomas ligonių globėju. Žmonės skaptuodavo skulptūras, tikėdami, kad Rokas apsaugos juos nuo ligų.
Šiemet Rokinės Panemunbėje buvo švenčiamos net dvi dienas. Tautodailininkė Ona Jazerskienė surengė savo jubiliejinę parodą. Buvo galima padūsauti atėjus į romansų vakarą, pasiklausyti ansamblio „Piliarožė”, kapelos „Bočiai”, studijos „Vaikystė”, popgrupės IKO, Astos Mikelionytės, Livetos ir Petro Kazlauskų, VRM pirmojo pulko dūdų orkestro bei garsiųjų šventės žvaigždžių – „Trijų baritonų”. Gausiai susirinkusiųjų akį traukė ir šventės mugė, po koncertų panemuniečiai ir patys dainą užplėšė. Ilgai vakarojo žadėdami būtinai susirinkti kitąmet, idant tradicijos nenutrūktų.