Talentingas menininkas geba kurti savitą, nepakartojamą pasaulį. Tokiems kūrėjams priskirtina ir keramikė Teresė Jankauskaitė.
Jos šaknys – žemaitiškos, nes kilusi iš Pakuršėnių kaimo, esančio Šiaulių rajone. 1973-iaisiais gavo keramikos specialybės diplomą anuometiniame Vilniaus dailės institute (dabar akademija). Anot šviesaus atminimo menotyrininkės Gražinos Kliaugienės, ji, kaip ir daugelis kitų kolegų, gal ir būtų paprasčiausiai žiedusi puodus, jei ne išvyka į Dzūkiją. Ten Teresė Jankauskaitė buvo tiesiog sužavėta juodosios keramikos meistrų ir jų dirbinių.
Nuo seniausių laikų
Juodoji keramika – tai neglazūruoti juosvos spalvos dirbiniai, specialiu būdu degami lauko krosnyse. Temperatūrai pasiekus beveik tūkstantį laipsnių į pakurą dedama smalingų malkų, samanų, žolės. Tada krosnis sandarinama – apkraunama akmenimis, plytomis, mėšlu, užpilama žemėmis. Paveiktas dūmų ir drėgmės dirbinių paviršius sukietėja, įgauna metalo spalvą. Išdegti juodosios keramikos dirbiniai dar yra poliruojami, tampa tvirti ir nepralaidūs skysčiams.
Ši technologija žinoma nuo Babilonijos ir Antikos laikų, naudota ir senųjų lietuvių liaudies meistrų. Kubilinėse, keturkampėse, atraminėse lauko krosnyse degti rykai buvo skiriami maistui gaminti ir laikyti. XX amžiuje imta kurti ne tik buitinė, bet ir dekoratyvinė juodoji keramika. Greta šiuolaikinių jos kūrėjų Onos Kreivytės-Naruševičienės, Lidos Kuzmienės, Eugenijaus Paukštės, Egidijaus Talmanto pelnytai minima ir Jankauskaitė.
Kaip atsirado Dvasiukai?
Jaunąją keramikę tiesiog pakerėjo įgimta formų nuojauta, kurią turėjo jokių akademijų nebaigę Dzūkijos puodžiai. Teresė apsigyveno Peleikiškės kaime, įsispraudusiame tarp miškų Merkinės apylinkėse. Į savo pačios žemėje iškastą krosnį ji pradėjo pramaišiui dėti iš molio nulipdytus dirbinius ir kurą. Po tam tikro laiko, kai ugnis atlikdavo savo darbą, Teresė iš krosnies ištraukdavo tamsiuosius varpelius, žmogeliukus, gyvulėlius ar į jūros žoles panašius augalus.
Tačiau pastarąjį dešimtmetį menininkės kūryboje įsitvirtino nepaprastos simbolinės būtybės. Jos su ažūriniais smulkių skylučių nutaškuotais sparnais, bet lyg ir ne angelai. Jos dažnai prie lūpų laiko plonas dūdeles, bet tarytum ir ne muzikantai. Norvegai turi savo pasakų gyventojus trolius, bet nė iš tolo jų nepavadintum gražuoliais, atvirkščiai – tai gana atgrasūs padarai. Užtat Teresės Jankauskaitės moliniai „vaikai” atrodo tarytum šviesiai pakylėti, sudvasinti. Todėl jiems geriausiai tinka pačios autorės suteiktas vardas – Dvasiukai.
Po renesanso skliautais
Išties buvo miela matyti keramikės Jankauskaitės parodos „Dvasiukai” atidarymą pačioje senojo Vilniaus širdyje – visai prie pat Aušros vartų įsikūrusioje Virginijos ir Kazimiero Mizgirių „Gintaro galerijoje”, tiksliau – giliame renesanso laikais mūrytame rūsyje. Vieną Dvasiuką su dūdele dailininkė net užtupdė ant stambaus gintaro gurvuolio, pačios rasto Nidos paplūdimyje.
Neilgai gyvenant Kuršių nerijoje ir prasidėjo graži bičiulystė su šios galerijos savininkais, suteikusiais pastogę ne vieno juvelyrikos ar keramikos meistro personalinei parodai. Žvelgiant į naujuosius Teresės darbus apima retas ramumas ir rimtis, tiesiog tyliai srūvančio begalybėn laiko jausmas. Apie tai autorei sakė parodos atidaryme dalyvavęs kaimynystėje dzūkišką vasarvietę turintis žymus teatro režisierius Jonas Jurašas bei jo žmona literatūrologė Aušra Marija Sluckaitė. Švelnią Dzūkijos gamtą apdainuojančiais posmais malonų suėjimą paįvairino poetas Stasys Stacevičius.