„Lietuvos kraštovaizdis mūsų valdžiai nerūpi, ir naujieji lietuviai jį sparčiai niokoja”, – apgailestauja garsus gamtininkas, mokslų daktaras, šalies prezidento Valdo Adamkaus premijos laureatas Romas Pakalnis.
Kraštovaizdis kuriamas dešimtmečius, net šimtmečius, o sudarkyti jį galima greitai. „Kolūkių laikais žemę melioravo bei fermas statė nepaisydami, tinka tai mūsų gamtoje ar ne. O pastaraisiais metais įsiplieskė kita manija – gražiausių gamtos vietų privatizavimas”, – piktinosi Pakalnis.
Visuomenės praradimai
Mokslų daktaras Pakalnis LŽ priminė, kaip kadaise, prieš Antrąjį pasaulinį karą, Lietuvoje vyko valakų reforma. Šis to meto valdžios sumanymas sukūrė savitą šalies kraštovaizdį – gatvinius ir kitokio tipo kaimus, vadinamąją rėžinę žemėnaudą, dvarus. Vėliau atėjo vienkiemių reformos laikai – atsirado daug pavienių sodybų.
„Bet tos permainos nebuvo stichiškos – valstybė reguliavo, akylai prižiūrėjo ir esant reikalui tuoj pataisydavo savo piliečių darbus, – pabrėžė gamtininkas. – O dabar pralobusių ir sodybas bei vasarvietes gamtoje pasistatyti nusprendusių žmonių įtaka gamtai beveik nereglamentuojama, todėl daug kur tvyro chaosas – su kraštovaizdžiu daro kas ką nori, nors įstatymų jam ginti lyg ir yra”. Kraštovaizdžio niokojimas, keitimas – tai ne tik visuomenės materialinis, bet ir dvasinis praradimas. „Kai žmogus gyvena sujauktoje aplinkoje, sujauktos tampa ir jo mintys bei darbai”, – perspėjo gamtininkas.
Jo įsitikinimu, kažkam reikėtų bent pamokyti tuos pralobusius žmones kraštovaizdžio mokslo, kad jie, atsiėmę savo žemę ar nusipirkę sklypą, nemėgintų veisti ten palmių, neformuotų Florencijos, miškastepės ar kokio kito svetimo mūsų kraštui kraštovaizdžio. Kol kas organizuoti tokių mokymų niekam į galvą neateina.
Tabu – ir turtingiems
Mokslų daktaras Pakalnis kritikuoja ir iškreiptą, pasak jo, požiūrį į privačią nuosavybę mūsų šalyje. Antai net ne vienas Seimo narys tvirtina, esą žemės nuosavybė yra šventa ir žmogus savo žemėje gali daryti ką nori.
„Mūsų parlamentarai klysta. Net tose Londono ar Niujorko vietose, kur žemė yra nepaprastai brangi ir todėl ten gyvena tik milijardieriai, privati žemė neaptveriama iki pat vandens”, – sakė Pakalnis.
Olandijoje Pakalnis svečiavosi pas labai turtingą, daug žemės turintį savininką. Prie jo namo lango kerojo sena stora vyšnia. Jos šešėlis užgožė nemažai vietos.
„Kodėl nenukertate to medžio – juk jis auga ant jūsų žemės?” – paklausė mokslininkas olandą. „Jeigu tai padarysiu savavališkai, gamtosaugininkai paskirs didelę baudą. Na, gal jie ir leistų kirsti, bet vis dar svarstau, ar verta”, – abejojo šeimininkas.
Ko mokydavo naujakurius
Tokių geros tvarkos pavyzdžių, anot Pakalnio, būta ir prieškarinėje Lietuvoje. „Atsivertę 1928-1930 metų „Ūkininko patarėją”, rasite daug patarimų to meto naujakuriams, kaip apželdinti ar kitaip puošti sodybas, tačiau neaptiksite nė žodžio apie tai, kaip aptverti prie tų sodybų telkšančius ežerus.
O pastaraisiais metais užrašai „Privati valda. Įeiti draudžiama” prie ežerų ir kitose gražiose gamtos vietose – dažnas vaizdas”, – piktinosi mokslininkas. Pakalnio įsitikinimu, ginti, saugoti kraštovaizdį galėtų ir turėtų padėti mokslininkai. Šie žmonės nuo daugelio mūsų, „eilinių”, skiriasi tuo, kad privalo rasti laiko pamąstyti ne tik apie dabartį, bet ir apie ateitį. „Tačiau mokslininkų nuomonės Lietuvoje retai paisoma”, – apgailestavo mokslų daktaras Pakalnis.