Panevėžio rajone tai vienintelė šeima, išdrįsusi priglausti net penketą vaikų, atvestų iš globos namų. Irena ir Viktoras Ševčenkos tikina, kad su jais gyvenimas įgavo didesnę prasmę, o atsakomybės reikia dar daugiau nei auginant savus.
Kai jiems abiem buvo likę nebetoli iki penkiasdešimties ir kai iš namų įkandin dviejų seserų išėjo jaunylis sūnus, Irena ir Viktoras Ševčenkos sumanė vėl tapti jaunais tėvais. Apie naujus savus vaikus sutuoktiniai galvoti jau nedrįso, bet nusprendė, kad du mažylius iš vaikų globos namų tikrai galėtų priglausti.
Apsisprendimas
„Vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotojos į mūsų namus įžengė su penkiais vaikais. Iš jų pasiūlė išsirinkti du. Bet mes nė vieno negalėjome atstumti, tad teko priimti visus penkis”, – prisiminė šeimos tėtis.
Bėgant metams tris iš pirmųjų globotinių atsiėmė tikrieji tėvai, o juos pakeitė nauji mažyliai, iki tol augę globos namuose. Todėl taip beaugindami mažuosius Ševčenkos tikisi sulaukti ir senatvės. Vaikų būryje ji turėtų būti smagi ir laiminga.
Panevėžio rajono Vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotoja Roma Račgienė pasakojo „Lietuvos žinioms”, kad Ševčenkos – vieninteliai šiame rajone, ryžęsi priglausti tokį būrį vaikų.
„Visa, ką apie žmones galima pasakyti geriausia, tinka Ševčenkoms. Tai darni, darbšti, vargų nebijanti draugiška šeima, kurioje visiems gera”, – tikino Račgienė.
Nemigos naktys
Sutuoktiniai pripažįsta, kad pirmais metais jiems buvo sunku rūpintis penkiais svetimais vaikais.
„Vaikus mums atvežė nušašusius, besišlapinančius į sauskelnes. Susėdę prie stalo jie skubėdavo susikimšti maistą, nes bijodavo, kad jo gali pristigti. Persivalgę negaluodavo, vemdavo, o mes jau pradėdavome vaizduotis, kad gal mažyliai susigriebė kokią ligą. Iš tiesų jie visi buvo neatsparūs ligoms, tad tuos pirmuosius metus beveik ir praleidome ligoninėje. Kiek vargo, kiek nemigo naktų būta! Tačiau metams bėgant viskas susitvarkė – vaikai sustiprėjo, išmoko tvarkos, pradėjo mūsų klausyti. Ko paprašius, visi skuba padėti. Vargo nebėra, vien malonūs vaikų auginimo rūpesčiai”, – sakė Viktoras. Jam, buvusiam vienturčiui, smagu auginti tiek daug vaikų, linksmas jų keliamas šurmulys.
„Niekada nesigailėjome priėmę tiek vaikų. Su jais gyvenimas įgavo didesnę prasmę”, – teigia vyriškis.
Į Upytę atvedė atsitiktinumas
Viktoras ir Irena įsikūrę Upytėje. Žemaitė Irena su Viktoru, kilusiu iš Ukrainos, susipažino Jonavoje. Viktoras šiame mieste tarnavo sovietinėje armijoje, Irena, įgijusi dažytojos specialybę, statė būsimą „Achemos” įmonę.
Susituokę jie iš pradžių apsigyveno Ukrainoje, tačiau neilgai trukus sugrįžo į Lietuvą. Sutuoktiniai pripažįsta, kad tuomet susiviliojo geresnio uždarbio perspektyva. Iš tiesų Lietuvoje gyventi buvo lengviau nei Ukrainoje. Į Upytę jiedu atvyko visai atsitiktinai: buvęs Upytės eksperimentinio lininkystės ūkio vadovas pakvietė pakvietė Viktorą apsigyventi šiame miestelyje, pasiūlė dailininko vietą. Piešti gerai mokėjęs vyriškis pasiūlymą mielai priėmė. Žmona įsidarbino fermoje. Upytėje jie įleido šaknis, pasistatė namą, išaugino dvi dukteris ir sūnų.
Vaikai – lyg Kalėdų dovana
„Artėjo, berods, 1998-ųjų Kalėdos. Mūsų vaikai buvo pradėję gyventi savo gyvenimus, mes buvome likę vieni, tad nusprendėme bent per šventes iš vaikų namų pasikviesti du mažylius. Kodėl du? Apsvarstėme, kad vienam vaikui gali būti su mumis nuobodoka. Manėme, kad drauge atšvęsime Kalėdas, sulauksime Naujųjų ir atsisveikinsime. Tačiau, kai pamatėme vaikus, visi mūsų planai apvirto aukštyn kojomis – pasiėmėme ne du, o visus penkis. Ketinę jais pasidžiaugti vos savaitę, dabar vieni be kitų neišsiverčiame jau septynerius metus. Namas nemažas, vietos yra, tad visi drauge ir gyvename”, – taip Irena pasakoja apie savo gyvenimą.
Jų namas ne tik didelis, bet ir jaukus, kambariuose – vyro ištekinti baldai, daugybė gražių drožinių.
Puoselėja vaikų savarankiškumą
Paklausti, kokias vaikų savybes labiausiai norėtų išugdyti, sutuoktiniai atsako, kad jiems ypač svarbu, jog vaikai būtų darbštūs, savarankiški ir geri. Ne mažiau svarbu, kad gerai mokytųsi, tačiau stengiasi įvertinti vaikų galimybes.
„Vieno mūsų berniuko abu tėvai gyvena psichoneurologiniame pensione, ir visi kiti pas mus pateko iš itin varganų šeimų. Todėl suprantame, kad negalime jiems kelti neįveikiamų reikalavimų, tačiau stengiamės padėti mokytis. Kartais su jais kalbamės apie ateitį. Vienas mūsų vaikelis vis pasvajoja, kad bus ūkininkas, kitas ketina tapti kelių policininku, mergaitė netveria savy, kaip norėtų būti virėja, o vyriausiąjį vilioja statybininko duona. Manau, kad jų svajonės realios. Mums svarbiausia, kad geri žmonės išaugtų, o vietą po saule jie susiras”, – įsitikinusi Irena.
Staigmena – jūra
Iš pradžių saviems vaikams, o po to lygiai taip ir globotiniams Ševčenkos stengdavosi padovanoti staigmeną – vasarą išvežti į tėčio gimtąją Ukrainą pailsėti prie Juodosios jūros. Kelionė – savu automobiliu, nakvynė – palapinėse. Ševčenkos pasakojo, kad keliones visi įveikdavę lengvai, kelias niekad neprailgdavęs, o į namus grįždavo prikaupę neišdildomų įspūdžių. Irena, kaip ir visos mamos, norėdavo, kad vaikai prie jūros užsigrūdintų ir nesirgtų peršalimo ligomis. Ligoninės jiems visiems buvo gerokai įkyrėjusios. Ar jūros oras padėjo, ar tėvų meilė, bet vaikus ligos apleido.
Deja, šiemet kelionės teko atsisakyti, mat sušlubavo Viktoro sveikata, jam pripažintas neįgalumas.
„Tačiau vis tiek namie nesėdėsime. Esame pažadėję vaikams parodyti Anykščių Laimės žiburį, Vilnių”, – taip suplanavo Irena.
Atsakomybė didėja
„Svetimus vaikus sunkiau auginti nei savus, nes už svetimuosius jauti daug didesnę atsakomybę”, – prisipažįsta Irena. Jai atrodo, kad ir kaimynai, ir mokytojai jų augintiniams reiklesni nei jų pačių pagimdytiems ir užaugintiems vaikams.
„Ypač pirmaisiais metais jautėme, kad į mūsų vaikus daugelis žvelgė tarsi per didinamąjį stiklą. Dabar lyg ir apsiprato. Ne vienas vaikus yra ir pagyręs. Mums tokie pagyrimai – didžiulis įvertinimas. Labai apgailestautume, jeigu išgirstume jais skundžiantis”, – sakė Irena.
„Nemažai pastangų įdėjome, kol atpratinome vaikus vagiliauti, įrodėme, kad reikia atskirti, kas yra sava ir kas svetima, išmokėme, kad nebūtina iškart suvalgyti visko, kas padėta ant stalo, išaiškinome, kad reikia dalytis, padėti vieni kitiems, mokėme mandagumo. Taip pat nemažai laiko praėjo, kol vaikus išmokėme suprasti pinigų vertę. Ir dabar dar į parduotuves važiuojame visi kartu, paėmę prekę vaikams rodome jos kainą, skaičiuojame, kiek ir ko vieną ar kitą dieną galime įsigyti”, – pasakojo Irena.
Be ūkio neišsiverstų
„Kiekvienam mūsų globotiniui valstybė kas mėnesį skiria po penkis šimtus litų. Mes su šiais pinigais išsiverčiame tik todėl, kad geriame pačių pasimelžtą pieną, valgome savo išaugintų gyvulių mėsą, savo daržoves. Dabar, vasarą, vaikai dar ir žuvų prigaudo. Jei gyventume mieste ir visą maistą reikėtų pirkti, tikrai neišmaitintume tokios šeimynos”, – sakė Viktoras. Jis pasidžiaugė, kad vaikai noriai padeda dirbti ūkyje – ravi daržus ir tvarko namus.
„Ar įsivaizduojate kaip gyventumėte, jei neturėtumėte šių vaikų?” – paklausiau Irenos ir Viktoro. Jie atsiduso ir atvirai atsakė, kad dabar apie tai neverta nė galvoti. Na, o jeigu kartais ir pagalvoja, tai pamąstę nusprendžia, kad gyventi be vaikų anaiptol nenorėtų.
„Kai mūsų apie tai klausinėja, atsakome, kad gyvename gerai, paprastai ir linksmai. Tačiau kažin ar taip būtų, jei šalia nebūtų šių vaikų?” – svarsto sutuoktiniai.