Perkant mobilųjį telefoną verta pasidomėti, kokiai rinkai jis skirtas.
Anot specialistų, tik taip galima išvengti galybės problemų ateityje.
Skundų daugėja
Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos ir Nacionalinės vartotojų teisių apsaugos tarybos duomenimis, pernai dėl elektrotechnikos gaminių kokybės gauti 373 skundai – 30,4 proc. daugiau nei 2004 metais. Daugiausia šių skundų – 130 – buvo pateikta dėl mobiliojo ryšio telefonų. Šiais metais skundų skaičius dar labiau išaugo.
Pasak Valstybinės ne maisto produktų inspekcijos vyresniojo specialisto Aleksandro Belousovo, neišsenkantis vartotojų skundų šaltinis – „pilkieji” telefonai. Taip specialistai vadina tuos mobiliojo ryšio telefonus, kurie pirkėjui į rankas patenka ne iš oficialių gamintojų produkcijos platintojų, o pardavėjų, neturinčių tiesioginių sutarčių su gamintojais.
Tokių prekybininkų nesieja pardavėjo ir gamintojo tarpusavio įsipareigojimai, todėl vėliau iškilusių problemų sprendimas didžiąja dalimi priklauso tik nuo pardavėjų geranoriškumo.
Beje, specialistai pastebi, kad tokių pardavėjų Klaipėdoje yra gerokai daugiau nei kuriame nors kitame Lietuvos mieste.
Skirti konkrečiai rinkai
„Samsung” mobiliųjų telefonų vadybininkas Lietuvoje Vidmantas Bučelis sako, jog gaminant mobiliuosius telefonus atsižvelgiama į kiekvienos šalies mobiliojo ryšio technines galimybes. Kitaip tariant, telefonai gaminamai kiekvienos šalies rinkai atskirai. Kokiai rinkai skirtas telefonas, užfiksuota ir telefono IMEI kode.
Pasak A. Belousovo, gavus vartotojo skundą dėl mobilaus telefono gedimo ir pradėjus tyrimą dėl jo, 99 proc. atvejų pasitvirtina spėjimai, jog telefonas yra skirtas ne Lietuvos rinkai. Tokio telefono techniniai parametrai neatitinka Lietuvoje veikiančio mobilaus ryšio parametrų. Tai įrodo, jog telefonas pirktas ne iš oficialių konkretaus gamintojo prekių platintojo.
Specialisto teigimu, dažniausiai Lietuvoje pasitaiko telefonai, skirti Vokietijos, Anglijos, Suomijos rinkai.
„Yra buvę atvejų, jog skųstasi dėl iš Afrikos šalių įvežtų telefonų. Tokiu atveju komisija padėti jau negali”, – sako A. Belousovas.
Atsako pardavėjas
Pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus, už prekės kokybę atsako pardavėjas. Kai prekė įvežama bendradarbiaujant tiesiogiai su gamintoju, atsakomybę už prekės kokybę prisiima gamintojas. Gamintojas garantuoja, jog gedimo atveju pirkėjui kreipiantis į pardavėją, jis prisiims atsakomybę ir atliks garantinį remontą, jei reikės, prekę pakeis nauja ar, pirkėjui pageidaujant, grąžins už ją sumokėtus pinigus.
Jei pardavėjas tiesioginių sutarčių su gamintoju nesudaro, garantinį aptarnavimą, prekės keitimą ar pinigų grąžinimą turi atlikti pats. O tada paprastai ir kyla nesusipratimai, kuriuos nepavykus pirkėjui ir pardavėjui taikiai išspęsti, pirkėjas kreipiasi į valstybines institucijas.
„Labai dažnai pasitaiko atvejų, kai prireikus remontuoti „pilkąjį” telefoną, jo savininkas yra apkaltinamas, neva telefonas sugedo dėl vartotojo kaltės, todėl nemokamo garantinio aptarnavimo pardavėjas neteiks, – sako A. Belousovas. – Pirkėjas, perkantis „pilkąjį” telefoną, apgaunamas du kartus – pirmą kartą kai perka ir jam nepasakoma, jog prekė neturi gamintojo garantijos, antrą kartą, kai atsakomybė už sugedusį telefoną suverčiama pirkėjui”, – sako A. Belousovas.
Specialistas sako, jog pasidairius po didžiųjų prekybos centrų, kuriuose prekiaujama mobiliaisiais telefonais, lentynas, gali pamatyti kurioziškų situacijų – kartais pardavėjai nesivargina nuo pakuočių nulupti užsienio šalių, kurių rinkoms tie telefonai skirti, operatorių lipdukų.
Kaip atskirti?
Jei mobilusis telefonas turi trumpesnę nei trejų metų garantiją – ženklas, jog aptarnavimą jums teiks ne gamintojas per oficialius savo serviso centrus, o pardavėjas. Paprastai pardavėjas suteikia 1-1,5 metų garantiją.
Kitas ženklas, kurio geriau neignoruoti – prekės aprašymo lietuvių kalba nebuvimas. Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, prie kiekvienos prekės privalo būti prekės aprašymas lietuvių kalba. „Pilkieji” telefonai paprastai to neturi.
Jei telefone nėra meniu lietuvių kalba – akivaizdu, jog tai ne Lietuvos rinkai skirtas telefonas. Nors šį akivaizdų trūkumą pardavėjai dažniausiai bando užmaskuoti – patys „atriša” telefoną nuo kitos šalies tinklo ir įveda lietuvių kalbos programą. Telefoną, kuris atrištas nuo tinklo negavus operatoriaus sutikimo ir kuris parduotas kaip naujas, oficialūs serviso centrai, su kuriais gamintojas yra sudaręs sutartis, neremontuos.
Net jei pardavėjas ir sutiks remontuoti telefoną, nėra jokios garantijos, jog tai darys sąžiningai. Papildomų išlaidų keičiant gaminį nauju vengiantys meistrai „pataisyti” gali ir tokius gedimus, kurių joks gamintojas taisyti neleidžia, tarkim procesinės dalys turi būti ne taisomos, o keičiamos.