Klaipėdiečių debiutas Vokietijos uostamiesčio Rostoko jūros šventėje „Hanse sail” paženklintas vokiška konkurencija ir neišsipildžiusiais lūkesčiais.
Tačiau visi Klaipėdos delegacijos nariai pasisėmę patirties norėtų važiuoti bei nustebinti vokiečius ir kitais metais.
Dovanojo plotą
Pasiruošti dalyvauti „Hanse sail” klaipėdiečių delegacijai prireikė keturių mėnesių organizacinio darbo.
Labai daug jėgų ir laiko atėmė tai, kad renginį teko organizuoti užsienyje. Skyrėsi ne tik darbo, bet ir mentaliniai principai. Tai turbūt ir išgąsdino klaipėdiečius renginių organizatorius.
Pagrindinė konkurso sąlyga buvo už šimtą tūkstančių litų surengti Klaipėdos dienas Rostoke ir Gdynėje.
Tarptautinių ryšių ir turizmo skyriaus specialistė Ina Šidlauskienė teigė, kad, pirmą kartą paskelbus konkursą, niekas neatsiliepė. Tik vėliau pavyko sutarti dėl organizavimo su bendrove „Solo projektai”.
„Planavome, kad turime neviršyti 45 tūkstančių litų biudžeto. Didžiąją dalį lėšų skyrė savivaldybė. Taip pat finansiškai prisidėjo ir bendrovės „Kalnapilis-Tauro grupė” bei „Mineraliniai vandenys”.
Klaipėdos ir Rostoko savivaldybių susitarimu „Hanse sail” nekainavo prekybinis plotas. Kaip pavyko išsiaiškinti pasikalbėjus su kitais prekybininkais, tas plotas nėra pigus. 3 iš 4 metrų, arba 12 kvadratinių metrų ploto palapinė, kainavo 400 eurų. Klaipėdiečių delegacijai „Hanse sail” buvo dovanotas 500 kvadratinių metrų plotas”, – pasakojo Klaipėdos dienų Rostoke organizatorius bendrovės „Solo projektai” direktorius Henrikas Žižys.
Atėmė sceną
Vos tik atvykę į Rostoką, lietuviai patyrė ir konkurenciją užuodusių vokiečių verslininkų gudravimą.
Iš pradžių planuota, kad prie lietuviškos salos bus scena, kurioje gros mūsų muzikantai.
Tačiau, kai lietuviai pradėjo krauti statines alaus, sunerimo šalia prekiavęs vokietis. Jis atėjęs pas lietuvius stebėjosi, kad tiek daug nevietinio alaus atsivežta, klausinėjo, kiek ketinama parduoti.
Vietiniu „Rostocker” alumi prekiavęs vokietis išsireikalavo iš „Hanse sail” organizatorių, kad „lietuviška sala” būtų patraukta nuo jo šešis metrus lietuvių delegacijai skirto ploto sąskaita.
Vokiečiui lietuviškos salos atitraukimas buvo labai naudingas.
Scena, kurioje grojo ir lietuviai muzikantai, stovėjo priešais jo barą, jo lankytojai galėjo klausytis koncerto.
Į „lietuvišką salą” atsklisdavo tik menkas muzikos aidas.
„Tris kartus kalbiesi ir rodos susitari, bet organizatoriai vis tiek padaro savaip. Mūsų muzikantai turėjo groti tik scenoje šalia lietuviškos salos. Tačiau vokiečiai juos išbarstė koncertuoti po visą „Hanse sail”, kuriame buvo septynios scenos muzikantams. Taip praradome vieną iš traukos objektų į „lietuvišką salą”, – komentavo H.Žižys.
Alus – taurelėmis
Sėkmingai dirbti pirmąją „Hanse sail” dieną trukdė ir neįvykdyti vokiečių pažadai.
Su vokiečiais iš anksto buvo tartasi, kad jie aprūpins „lietuvišką salą” apšvietimu ir garso įranga. Tačiau pirmąją dieną lietuviams teko tūnoti tamsoje. Patikėję pažadais, klaipėdiečiai buvo įsimetę tik keletą lempučių ir menko galingumo kolonėles.
Tik kitą dieną klaipėdiečiai už savo pinigus išsinuomojo laidus ir lemputes.
„Skaičiavome, kad važiuoti ir patiems susimokėti už plotą tikrai nevertėtų. „Hanse sail” vyksta daugiau pažintinė prezentacinė mugė, kurioje siekiama parodyti žmonėms, kad yra tokia šalis Lietuva, toks amatas ar valgis”, – pastebėjo H.Žižys.
Anot jo, norint gauti pelno, neužtenka tik atvežti alaus ir pardavinėti. Pirmiausia jam reikia tam tikro pristatymo vietoje ir įdomesnio pateikimo.
Pirmąją dieną lietuvišką alų vokiečiai gėrė taurelėmis, kaip degtinę. Ir tik supratę, kad tai puikus alus, jie kitą dieną jau ateidavo ir užsisakinėdavo bokalais.
Pirko niekučius
Tikėtasi, kad vokiečiai noriai pirks gintaro ar medžio dirbinius, paveikslus. Tačiau jie, kaip ir lietuviai, mugėse dažniausiai ieško ko nors nebrangaus.
Vokiečiai, norėdami pajusti šventinę nuotaiką, daugiausia pirko pigius niekučius.
Ypač populiarūs buvo iš popieriaus padaryti eurą kainavę spalvoti karoliai.
Vos ne kiekvienas šventės dalyvis vaikščiojo apsikabinėjęs tais karoliais. Tačiau, tik išėję iš šventės, juos išmesdavo į šiukšlių dėžę.
Iš lietuvių stendų vokiečiai noriai pirko stilizuotus kaklaraiščius, gintarinius karolius ir pakabukus.
Kiek geriau sekėsi išskirtinį produktą – lininius dirbinius – pardavinėjusiai bendrovei „Lino takas”.
Visiškai nesisekė prekyba vaikų pieštais paveikslais. Kretingos saviraiškos klubo „Mes tik” vadovas Audrius Danusevičius teigė, kad žmonės vis prieidavo, pasigrožėdavo paveikslais, pagirdavo, bet nepirkdavo.
„Čia žmonės ateina pasilinksminti, o ne ko nors vertingo įsigyti. Kitais metais tikrai čia nevyksiu”, – mano A.Danusevičius.
Supykę lietuviai
„Lietuviškos salos” pasirodymu „Hanse sail” nesidžiaugė ne tik vokiečiai verslininkai.
Atsiradęs konkurentas šokiravo lietuvius verslininkus, kurie „Hanse sail” dalyvauja savarankiškai jau devyneri metai.
Jie gauna kvietimus iš organizatoriaus ir nemokamą prekybinį plotą. Pagrindinės jų prekės buvo moliniai ir lininiai dirbiniai.
„Nenorėčiau, kad minėtumėte mano įmonės pavadinimą ir iš viso ką nors rašytumėte, mums nereikia jokios reklamos, čia pelnas ir išlaidos yra „ant nulio”, atvažiuoju kaip atostogų”, – dėstė vienos Panevėžio bendrovės savininkas.
Jis pripažino, kad yra nustebęs didelės klaipėdiečių delegacijos atvykimu ir paaštrėjusia konkurencija šventėje.