Kur ir dėl ko siunčiame savo kariškius?

Regis, vasaros malonumus su darbymečiu derinantys Lietuvos politikai ėmė rimtai blaškytis dėl šalies kariuomenės užsienyje atliekamų misijų. Liepos pabaigoje buvo oficialiai paskelbta, kad dėl lėšų stokos Lietuva, iš amerikiečių NATO sąjungininkams perėmus vadovavimą operacijoms Afganistane, į šią šalį nebesiųs specialiosios paskirties dalinių. Vadinamieji „žaliukai” prieš kiek laiko kelerius metus iki tol vyko kautis su nuversto Talibano režimo šalininkais ir už tarnybą iš sąjungininkų sulaukė pačių aukščiausių įvertinimų.
Tai lyg ir reiškė, kad Lietuva Afganistane nori sukoncentruoti finansinius ir medžiaginius išteklius atstatyti pilietinio karo nuniokotai Goro provincijai, kurioje praėjusiais metais buvo dislokuota per šimto žmonių „provincijos atkūrimo grupė”. Lietuvos kariškiai taikos palaikymo misiją taip pat atlieka buvusioje Jugoslavijoje ir dislokuoti Pietų Irake, britų kariuomenės kontroliuojamame sektoriuje netoli Basros uostamiesčio.
Juo labiau buvo keista, kai, nepraėjus nė dviem savaitėms, šalies vadovybės valia Lietuva atsirado sąraše tų valstybių, kurios jau „svarstė galimybę” pasiųsti savo kariškius į Pietų Libaną, kur prieš kelias dienas po mėnesį trukusio karo įsivyravo trapios paliaubos. Beje, šią savaitę Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas pareiškė, jog politinį apsisprendimą dėl šios misijos lems ir visuomenės nuomonė.
Šioje vietoje premjeras elgėsi it koks populistas: Lietuvos visuomenės pritarimas tarptautinėms karinėms misijoms visada buvo menkas. Ką jau kalbėti apie visišką tų misijų nesupratimą. Tačiau vargu ar dėl tokios padėties kalta tik visuomenė, vis mažiau besidominti tarptautiniais įvykiais, o juo labiau tarptautinės politikos vingrybėmis. Iš tiesų problema daug paprastesnė: vis dažniau politikams pritrūksta motyvuotų žodžių, kad suprantama kalba visuomenei pagrįstų: kur, iš tikrųjų dėl ko ir kieno interesų ginti siunčiami Lietuvos kariai.
Su motyvacijos problema, atrodo, susiduria ir patys kariškiai – tai rodo nesenas pavyzdys misijoje Irake, kur puskarininkis neįvykdė vado įsakymo. Šis jam pasirodė esąs pernelyg pavojingas nuosavai sveikatai ir gyvybei. Kariškis buvo atleistas iš tarnybos, nors JAV ar Didžiosios Britanijos ginkluotose pajėgose už atsisakymą vykdyti įsakymą karo veiksmų zonoje greičiausiai būtų stojęs prieš karo tribunolą. Kita vertus, net žiaurius islamo fundamentalistų surengtus teroro aktus pergyvenusiems amerikiečiams ir britams ne visada lengva įtikinti savo kariškius, kad šie su terorizmu turi kovoti Irake arba Afganistane. Ką jau kalbėti apie lietuvius: natūralu, kad kartais pasirodo, jog yra svarbesnių dalykų už romantiką ar šiek tiek didesnes užsienio misijose gaunamas algas.
Suprantama, prieš gerą dešimtmetį prasidėjusi pirmoji kariškių ekspedicija į buvusios Jugoslavijos teritoriją Lietuvai buvo svarbi politinė reklama, – valstybei ji reiškė tam tikrą pasiryžimą būti tarptautinės bendrijos nare bei nuo nulio sukurtos kariuomenės brandą.
Paremti amerikiečius kare su Saddamo Husseino režimu Irake taip pat buvo nemaža politika, kurios tikslas – daryti klizmą prieš šį karą pasisakiusiems Vladimirui Putinui ir Gerhardui Schroederiui. Ir, žinoma, Jacque’ui Chiracui, kuris svaidėsi žaibais ir siūlė Vilniuje susirinkusiems Rytų Europos šalių vadovams „nepraleisti progos patylėti”.
Kad ir kaip būtų keista, toliausiai geografiškai nutolusios Lietuvos karinės-humanitarinės misijos Afganistane tikslai yra bene suprantamiausi ir lengviausiai paaiškinami. Specialiosiose operacijose dalyvavę Lietuvos „žaliukai” traiškė ir pyškino likučius talibų, kurių ideologija – krikščioniškąjį pasaulį sunaikinti iš pamatų. Afganistano Goro provincijoje dislokuota atkūrimo grupė ėmėsi Sizifo darbo bent jau pamėginti atstatyti dešimtmečius trukusio pilietinio karo ir sovietų okupacijos sugriautą infrastruktūrą regiono, kurio „liaudies ūkis” bent 70 proc. priklauso nuo aguonų derliaus. Gniuždyti narkotikų verslą jo įsčiose, o ne vien Lietuvos didmiesčių pakampėse gaudant heroino prekeivius buvo bent jau logiškas tikslas. Ar ne per daug užsimota – jau kitas klausimas.
Jeigu vis dėlto bus priimtas politinis sprendimas siųsti Lietuvos karius į Pietų Libaną, jis bus kontroversiškiausias iš visų iki šiol buvusių. Pirmas klausimas: kodėl Lietuva turi siųsti karius į Artimuosius Rytus, kada ką tik dėl lėšų stokos atsisakė telkti specialiąsias pajėgas Afganistane? Nebent dėl labai paslaptingo politinio žaidimo – dėl to, kad operacijoms Afganistane iki šiol vadovavo amerikiečiai, atsakomybės Pietų Libane žada imtis jų nuolatiniai oponentai prancūzai? Galbūt tai reikš tam tikrus pasikeitimus Lietuvos užsienio politikoje – veidu labiau atsisukant į Europos Sąjungą, atitinkamai JAV paliekant nugarą ir pakaušį? Nežinia, kiek toks žaidimas turėtų prasmės.
Tačiau kaip tik galima Lietuvos kariškių komandiruotė į Artimuosius Rytus, atrodo, aštriausiai išryškina pagrindinę problemą: ar ne per didelė jos grėsmė ir potenciali kaina? Vargu ar dar kur nors pasaulyje galima surasti aštresnį konfliktą, kur visokie taikdariai įvairiausiomis prasmėmis reiškia tiek mažai…