Netvarka Florencijos gatvės lenkia Lietuvą

Į vieną gražiausių Italijos miestų Florenciją plūstančius turistus iš viso pasaulio pasitinka ne tik šimtamečių architektūros paminklų blizgesys. Dar prieš mūsų erą tiestos vingiuotos muziejumi po atviru dangumi vadinamos Florencijos gatvelės šiandien skendi šiukšlėse ir nekultūringų gyventojų bei svečių šlapimo dvoke.

Pirmą kartą siauromis Florencijos gatvėmis žingsniuojančią šių eilučių autorę apėmė keistas jausmas. Atrodė, kad patekau ne į žymiausių Renesanso menininkų gimtinę, didinga praeitimi alsuojantį kadaise sostine buvusį miestą, bet į didžiulį, įvairiaspalvį, daugiaveidį bei daugiakalbį turgų. Ūžiantis, dvokiantis, chaotiškas senamiestis gyvena ypatingą gyvenimą be taisyklių.

Žadina varpai

Florencijos senamiestis – gražiausia, bet netvarkingiausia miesto dalis. Senovinių pastatų sienas, duris, vitrinas bjauroja savamokslių grafitininkų „kūryba“. Florentiečiai, kaip ir visi italai, gyvena namuose be langų – juos slepia sunkios medinės langinės ar keli žaliuzių sluoksniai. Taip saugomasi saulės kaitros – vasaros mėnesiais, ypač rugpjūtį, oro temperatūra retai nukrenta žemiau 40 laipsnių karščio. Dažno florentiečio namuose vietoje užuolaidų ar kaip lango puošmena plevėsuoja šalies vėliava.

Nors gatvės pradeda tuštėti po 20 valandos, naktį Florencijoje triukšminga. Namuose ilgai vakarojantys italai nemoka tyliai šnekėtis, įsiklausęs gali sužinoti, kuo gyvena viena ar kita vos už kelių metrų stūksančiame name įsikūrusi florentiečių šeima. Žmonių klegesys, transporto triukšmas netyla visą naktį, o kasdien septintą ryto miestą pažadina bažnyčių varpai.

Vairuoja be taisyklių

Florencijos gatvės – siauros, ilgos, vingiuotos, jose daugybe sankryžų, šviesoforų, pėsčiųjų perėjų. Tačiau kelių eismo taisyklės čia beveik negalioja. Žmonės, automobiliai, motoroleriai, motociklai, dviračiai ir net arkliais kinkyti vežimai – visi sutelpa centrinėse gatvelėse. Sunku įsivaizduoti pėsčiuosius, darbo metu ramiai einančius Vilniaus senamiesčio gatvių važiuojamąja dalimi. Apie 400 tūkst. gyventojų turinčios Florencijos gyventojams ir miesto svečiams tai visai normalu.

Savo transporto priemones florentiečiai palieka ten, kur jiems patogu. Siaurose gatvėse motorolerių daugiau nei automobilių – jiems net yra skirta specialių aikštelių. Florencijos centre nematyti mokestį už automobilių stovėjimą renkančių aparatų, tačiau jų pilna už senamiesčio ribų.

Florentiečiai nebijo, kad kas nors pavogs jų transporto priemonę. Ant motorolerių, motociklų paliekami šalmai, pirštinės, kiti smulkūs daiktai. Dviračiai kartais net nerakinami prie stulpų, medžių – jie tiesiog paliekami prie parduotuvių, laiptinių. Net susidaro įspūdis, kad italai patys kartais neprisimena, kur palikę savo dviratę transporto priemonę – gatvėse nemažai aprūdijusių, orą išleidusiomis padangomis, be sėdynės, vairo ar rato dviračių.

Neatsikrato smarvės

Florencijos gatvėse ankšta ne tik dėl netvarkingai sustatytų transporto priemonių, bet ir dėl daugybės šiukšlių konteinerių mėlynais dangčiais. Šie metaliniai monstrai visiškai nedera prie kelių šimtų metų senumo architektūros. Nedaug ir naudos – jie nuolat būna pustuščiai, o šiukšlių krūvos mėtosi aplink.

Tačiau tiek vietos gyventojai, tiek turistai, kurių per metus Florencijoje apsilanko maždaug 6 mln., šiuos konteinerius itin „mėgsta“. Tapo norma prie jų arba tarp jų atlikti gamtinius reikalus – mieste labai trūksta viešųjų tualetų. Tiesa, šlapimo balos ir upeliai driekiasi ne tik nuo šiukšlių konteinerių. Senamiestyje tikriausiai nerasi nekultūringų europiečių neapdergto pastato kampo, šaligatvio. Kiekvieną rytą parduotuvių, kavinių darbuotojai plauna šaligatvius vandeniu su specialiomis putomis. Tačiau tai nelabai padeda atsikratyti visame senamiestyje tvyrančios smarvės – putose esančios cheminės medžiagos tik paaštrina šlapimo bei išmatų dvoką. Kai kuriomis gatvelėmis įmanoma vaikščioti tik užsispaudus nosį ar nekvėpuojant.

Suvenyrai – neįspūdingi

Vienas pagrindinių florentiečių užsiėmimų – prekyba. Florencijos senamiestyje pilna parduotuvėlių, prekiaujančių tradicine itališka „pasta“ – įvairių rūšių, spalvų bei formų makaronais, nuostabaus skonio bei aromato vynais, gaminamais iš turtinguose Italijos vynuogynuose auginamų vynuogių. Šių gaminių turistai dažnai parsiveža draugams ir giminėms vietoje suvenyrų. Florencija – vienas brangiausių Italijos miestų, tačiau gero vyno, neretai pagaminto paties parduotuvės savininko vynuogynuose, butelį galima įsigyti vos už 5 eurus (maždaug už 17 litų). Kokybiški, pagal ypatingą receptūrą gaminami makaronai kainuoja nuo 2,5 eurų (8,5 Lt).

Tikrų suvenyrų Florencijoje negausu. Gatvės prekeiviai siūlo įsigyti 2-8 eurus kainuojančių medinių ilganosio Pinokio figūrėlių, atvirukų, turistinių knygelių apie Florenciją, miesto nuotraukomis papuoštų marškinėlių, kepuraičių, prijuosčių, lėkštučių, puodelių, kalendorių. Šių niekučių kaina paprastai neviršija 10 eurų (35 litų).

Prekiauja ir nelegaliai

Miesto senamiestyje klesti ir nelegali prekyba. Dairydamiesi, ar netoliese nėra Italijos policininkų karabinierių, garsių gamintojų produkciją primenančiais pigiais moteriškais rankinukais, akiniais nuo saulės prekiauja juodaodžiai. Rankines jie išdėlioja ant asfalto pasitiesę baltas paklodes – pavojaus atveju susiriša jos kampus ir pabėga.

Šalia juodaodžių įsikūrę geltonodžiai nebrangiai siūlo grojančias žaislines mašinytes, laikrodžius, medines kaladėles su vardų raidėmis, popierinius žiogus, piešinius su rytietiškais motyvais.

Pinigų prasimanoma ir pasitelkus įvairius talentus. Gatvėse pilna muzikantų, gyvųjų „skulptūrų“, su kuriomis galima nusifotografuoti už tiek eurų, kiek negaila. Senamiesčio grindinys vietomis išmargintas gatvės dailininkų „šedevrais“.

Florencijoje nemažai išmaldos prašančių ar net reikalaujančių vargetų. Išvaizda čigones, indėnes primenančios moterys su kūdikiais ant rankų nuolat sukiojasi tarp turistų. Dešimtys padoriai atrodančių nesenų vyrų ir moterų išmaldos – ne mažiau kaip euro – prašo praeiviams į veidą kaišiodami purvinus indelius.

Kainos kandžiojasi

Maisto, drabužių kainos senamiestyje – nemenkos. Viskas kainuoja tiek pat, kiek Lietuvoje, tik eurais, t. y. mažiausiai 3,5 karto brangiau.

Ledų porcija kainuoja nuo 2 iki 8 eurų (7-28 litų), mineralinio vandens buteliukas – 1-3 eurus (3,5-10 Lt), picos gabaliukas, alaus butelis – 1,5-5 eurus (5-17 Lt), lėkštė makaronų – nuo 6 eurų. Jeigu nori užkąsti ne prie baro, o atsisėdęs prie staliuko – užsakytas maistas pabrangsta du tris kartus. Todėl lauko kavinės Florencijoje beveik nuolat būna tuščios. Jose pietauti ar vakarieniauti per brangu ne tik turistams, bet ir vietos gyventojams – italų atlyginimai ne ką didesni už lietuvių.

Parduotuvių vitrinos vilioja nuolaidomis, tačiau firminių drabužių bei avalynės kainos – kosminės. Moteriški berankoviai marškinėliai kainuoja nuo 20 iki 90 eurų (70-310 litų), megztiniai – nuo 40 eurų, kelnės – nuo 60 eurų. Vyriškas kostiumas, bateliai gali kainuoti kelis šimtus eurų. Florencijoje prekiaujama itin brangia garsių dizainerių apranga, nemažai ir pigesnių parduotuvių Lietuvoje gerai žinomais pavadinimais.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Laisvalaikis su žyma , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.