Mokydama gyventojus švaros Šiaurės Afrikos valstybė populiarųjį lapiuką įvilko net į supermeno drabužius
Viliojančiuose aprašymuose apie Tunisą kelionių agentūros dažniausiai akcentuoja „nepakartojamą gamtos įvairovę ir gausybę istorinių, archeologinių paminklų”, „deginimąsi saulėje ir vakarinį pasivaikščiojimą po mediną”. Tačiau yra ir kitoks Tunisas, apie kurį keliautojai irgi turi žinoti.
Apie pavojų jūroje neįspėja
Kai vėlai vakare populiaraus Tuniso kurorto Jazmin Hamameto paplūdimiai ištuštėja, 40 metų Sabha su 12 metų Achmedu ir 9 metų Mohamedu išsirengia į žvejybą. Viduržemio jūroje šeimyna žuvis gaudo dugninėmis meškerėmis, o kaip jauką naudoja šimtakojus.
Kartais vyrą ir sūnus atlydi ir ant smėlio įsitaiso Sabhos žmona su pusės metukų Saidu ant rankų. Jei didesnių žuvų pagauti nepavyks, šeimai kitą dieną teks tenkintis žuviene. Bet jei pasiseks, dalį laimikio galbūt pavyks parduoti vietos užeigoje. Per pusantros valandos užkibo penkios žuvys. Iš jų trys, pasak Sabhos, maistui netinka. „Bilibas, labai bloga žuvis. Nuodai, nuodai”, – angliškai kartojo Achmedas, kai tėvas numetė žuvį ant smėlio. Jis pirštu rodė į jūrų drakonu
(Echiichthys vipera) vadinamos nedidelės žuvies kuproje augančius tris spyglius. „Neliesti, nuodai, mirtis”, – aiškino Achmedas. Tuniso paplūdimiuose apie žmonėms gresiantį jūrų drakono pavojų nėra įspėjamųjų ženklų, nors jo nuodai stipresni negu kobros.
Fenikas – švaros simbolis
Achmedas vienintelis šeimoje šiek tiek kalba angliškai. Dauguma iš 9,6 mln. tunisiečių moka tik gimtąją arabų ir prancūzų kalbas. Iki 1956 m. Tunisas buvo Prancūzijos kolonija, todėl nemažai šios šalies gyventojų gali pasigirti turintys dvi pilietybes.
Ši Šiaurės Afrikos valstybė laikoma viena liberaliausių Islamo pasaulio šalių ir, kaip sakė gidu dirbantis Zgibenas Hišamas, „labiausiai išsivysčiusi žemyne”. Antra vertus, priemiesčiuose buitinių atliekų krūvomis ir vėjyje besiplaikstančių polietileninių maišelių skaičiumi maždaug tris kartus už Lietuvą didesnis Tunisas, ko gero, neatsilieka nuo kitų Afrikos šalių. Daugelyje priemiesčių pastatytos gyvūnėlių ilgomis ausimis ir supermeno drabužiais žmogaus dydžio statulos yra ne kas kita, o pastarųjų metų valstybinės švaros programos dalis.
„Lapiukas Fenikas buvo pasirinktas švaros simboliu. Sostinėje Tunise neseniai atsirado pirmieji konteineriai. Gyventojai raginami būtent į juos pilti buitines atliekas”, – aiškino Z.Hišamas.
Miestuose kai kur jaučiamas stiprus fekalinių nuotekų dvokas. Tuniso komunaliniam ūkiui sutvarkyti, regis, prireiks ne vieno dešimtmečio.
Ekonomikos variklis – turizmas
Labai dažnai tunisiečių pagyros sau ir savo valstybei būna nepagrįstos. Bet žinant, jog Afrikoje kasdien tūkstančiai žmonių miršta iš bado, Tunisą galima laikyti pažangia valstybe. Paslaugų sektoriaus dalis šalies BVP siekia net 53,9 proc. Kasmet Tunisą aplanko apie 5 mln. turistų. Biudžeto įplaukos yra apie 30 proc. didesnės nei Lietuvos ir kasmet pasiekia apie 6,1 mlrd. JAV dolerių (apie 17,6 mlrd. Lt).
Pasak Z.Hišamo, vidutinis atlyginimas šalyje yra 350 dinarų (apie 750 Lt). „Statybose uždirbama 390 Lt, mokytojai gauna 970-1120 Lt, o geriausiai vertinami medikai, – išdidžiai aiškino Z.Hišamas. – Valstybinėse įstaigose jie uždirba 1730 Lt, o privačiose klinikose – apie 4320 Lt”. Kiek jo žodžiuose yra tiesos – sudėtinga pasakyti, nes bet kuriame žingsnyje galima pastebėti daugiau skurdo nei nupasakoto turto.
Nedarbas didesnis, nei skelbiama
Oficialiai skelbiamas nedarbo lygis yra tik 4,2 proc. Tačiau pakelėse gausu prekiautojų kontrabandiniu benzinu. Čia prekeiviai „keliais aukštais” sustato plastmasinius kanistrus, visiškai nesibaimindami policijos pareigūnų. „Nedarbas yra gerokai didesnis nei 15 proc., o darbą gauti lengviau tik alyvuogių skynimo metu (lapkritį-balandį)”, – sakė Z.Hišamas.
Tunise yra apie 50 mln. alyvmedžių, todėl derliui nuimti prireikia labai daug darbininkų. Z.Hišamo nuomone, apie 20 proc. tunisiečių gyvena žemiau skurdo ribos. Turtuoliai sudaro apie 8-10 proc.
Prezidento Zino El Abidin Ben Alio valdomame Tunise gyventojams bankai suteikia iki 20 metų ilgalaikius kreditus, už kuriuos šie gali įsigyti būstą. Sostinėje Tunise Z.Hišamas parodė kelis naujos statybos daugiabučius namus. „Dviejų kambarių butas čia kainuoja apie 40 000 TND (apie 86 000 Lt)”, – sakė jis. Miesto centre gidas išdidžiai parodė du (25 ir 33 aukštų) dangoraižius.
Vyrų „poilsis”
Tunisas pabunda apie 6-7 val. ryto. Tada nedidelės kavinukės, kurių yra beveik ant kiekvieno kampo, atveria duris lankytojams – paprastai vyrams. Prie pat gatvės jie sustato kėdes ir iki vakaro stebi aplinką. „Jie ilsisi”, – paklaustas apie gausybę tarsi kino teatre sėdinčių kavinėse stebėtojų sakė Z.Hišamas.
„O kada jie dirba?” – perklausėme gido. Šis dar kartą pakartojo: „Jie ilsisi”.
Neatlyžus, kodėl su vyrais nesėdi moterys, Z.Hišamas trumpai atsakė, jog „tada mes bankrutuotume”. „Gerai, kad bent negeria”, – nužvelgęs „stebėtojus” gatvėje tarstelėjo kaimynas.
Maždaug 2 mln. Tuniso piliečių šiuo metu uždarbiauja užsienyje, daugiausia – Prancūzijoje. Tačiau tėvynėje gauti darbą turizmo sezono metu (kovą-spalį) nesudėtinga. Neatsitiktinai dauguma tunisiečių gyvena pakrantėje, o turizmo sektoriuje dirba apie 12 proc. gyventojų.
Prekeivių įžūlumas erzina
Skirtingai nuo Baltijos pajūrio, Tuniso paplūdimiuose siūlomas ne šaltas alus, ledai ir čeburekai, o bananai (2 Lt), apelsinai ir kaktuso (6 Lt) vaisiai. Pasiteiravus, kokių vaisių prekeivis turi, šis iš karto nulupa bent du ar tris ir reikalauja už juos sumokėti.
Nervus tausojantiems turistams Tuniso medinose (senamiesčiuose) patariama nesimatuoti parduodamų skarelių, kepurių, drabužių ir apyrankių, kol galutinai neapsisprendė dėl pirkinio. Įžūlūs prekeiviai iš karto reikalauja juos nusipirkti. Kalbą pirmiausia reikėtų pradėti nuo daikto kainos.
Tunisiečiai dažnai prekę pardavinėja dalimis. Pavyzdžiui, mojuodami dviem skarelėmis ir visa gerkle rėkdami „pusę dinaro” (1 Lt), susiviliojusiam turistui jie užriša skarelę, kurią ant galvos pritvirtina marga standžia juostele. Vėliau ima reikalauti 35 TND (apie 70 Lt) už kiekvieną arabišką apdangalą, tikindami, jog pusę dinaro kainuoja tik juostelė.
Turistus pardavėjai kone už rankų griebia, pirmiausia laužyta anglų kalba klausdami: „Iš kokios šalies atvykote?” Pasak gidų, sužinoję atvykėlio gimtinę prekeiviai bemat nusprendžia, kokią pasakyti patikusio poilsiautojui suvenyro kainą.
Kelionėje po Sacharą paprastai prie turistų prisišlieja ant kupranugarių ir žirgų atjoję vadinamieji „karžygiai”. Juos nufotografavus, teks pakloti 1-2 TND. Kiti lupikautojai, tėvams nematant, vaikams tiesiog įbruka kokakolos buteliuką ir vėliau už jį reikalauja sumokėti neretai net iki 20 Lt.
Dirba kaip vergai
Pietų Tunise yra labai daug palmių giraičių. Jas valdo turtuoliai. Vietos gyventojų teigimu, būtent šiems „feodalams” yra prasiskolinę labai daug žmonių. „Datulių derlius nuimamas tik kartą per metus. Žmonės, gavę pinigus, greitai juos išleidžia ir ilgainiui įklimpsta į tokias skolas, kad visą likusį gyvenimą net visa šeima turtuoliui dirba negaudami atlyginimo”, – pasakojo pietų Tunise mėtų arbatą turistams siūlantis Ali.
Ant jo prekystalio lietuviškai, nors ir su klaidomis, buvo siūloma paragauti arbatos. „Jeigu tikrai užrašiau su klaidomis, padėkite”, – paprašė jis. Už pagalbą jis atsidėkojo išties skania arbata.
Tunisas – gana ryškių kontrastų šalis. Per daugelį amžių kraštą valdė romėnai, finikiečiai, bizantiečiai, ispanai, turkai ir prancūzai. Visi jie paliko savo pėdsakų, o savitą Tuniso kultūrą galima pamatyti tik šalies pietuose išlikusiuose berberų – tunisiečių protėvių – gyvenvietėse. Dažnai virš įėjimų į berberų namus galima išvysti pritvirtintą žuvies uodegą ar dešinės plaštakos atspaudus. Žmonės vis dar tiki, kad tai atneš laimę į namus.
Po saulėlydžio
Pradėjus temti, Sabha su sūnumis Achmedu ir Mohamedu ir vėl žvejojo jūroje. Šį kartą mama liko namuose. Praėjusį kartą vaikai, matyt, nuo tėvo gavo pylos, nes šį kartą nenorėjo iš pašaliečio paimti pasiūlytų dviejų dinarų. Už brolį jaunesnis Mohamedas šypsodamasis jau buvo betiesiąs ranką dinaro link, bet pamatęs už nugaros sunertas brolio rankas, monetos nepaėmė. Jie pasižiūrėjo į tėvą ir apsisprendė dovanos neimti.
Paprašyti vaikai turistą nufotografavo. Dar kartą pasiūlius dinarus, vaikai vėl žvilgtelėjo į meškerę taisiusį tėvą. Tik gavę iš manęs tylos pažadą, berniukai paėmė pinigus. Tą vakarą šeima prigaudė nemažai žuvų. Tarp maždaug 20 įvairiaspalvių jūros laimikių – absoliučiai didžiąją dalį sudarė „gerosios” žuvys.
Gediminas Stanišauskas