Europos Sąjunga imasi konkrečių žingsnių populiarinant ekologiškai švariu kuru – vandeniliu – varomas transporto priemones. Tačiau skeptikai teigia, kad viltį Senajame žemyne pamatyti daug tokių automobilių stabdo pačios ES sukurtos direktyvos bei technologijų brangumas.
Neseniai Europos Komisija (EK) paskelbė apie preliminaraus projekto, kuriuo siekiama apibrėžti vandeniliu varomų transporto priemonių reglamentą, kūrimą.
„Vandenilį naudojantys automobiliai itin saugo aplinką, jie neišmeta į atmosferą dujų. Todėl Komisija siekia pagreitinti tokių mašinų kūrimą ir naudojimą”, – teigiama EK pareiškime.
Numatytas pirmas žingsnis – pritraukti partnerius būsimam projektui ir sukurti taisykles, užtikrinančias vandenilinių automobilių naudojimo saugumą. Kol kas neaišku, kas – gamintojai ar vairuotojai turi tapti atsakingi už saugų tokių transporto priemonių eksploatavimą.
„Tai yra būtina, nes vandenilis yra itin degi medžiaga”, – pareiškė Komisija. Ji ketina pradėti konsultacijas, kaip pritaikyti tokius automobilius ES standartams.
Štai čia reikalai gali ir sustoti. Kai kurių ekspertų teigimu, būtent tie standartai ir gali sustabdyti greitą kuro elementais (angl. fuel cell) apginkluotų ų automobilių kelionę į europiečių garažus, ir EK pareiškimas liks dar viena neišsipildžiusia deklaracija.
Biurokratinių reikalavimų prikimštos ES direktyvos tikrai nebus greitai pakeistos taip, kad jau artimiausiu metu Europoje būtų galima pagal visas normas naudoti vandenilio transportą.
Tiesa, yra ir rimtesnių priežasčių, dėl kurių vandenilis dar negreitai pakeis benziną ir dyzeliną. Visų pirma tai – sudėtingumas kuriant tokių automobilių aptarnavimo infrastruktūrą, kurios, skirtingai nuo JAV rinkos, Europoje nėra net užuomazgų.
Šis uždavinys vien tik automobilių gamintojams yra beveik neįveikiamas – ekologiškos technologijos kainuoja labai daug. Pavyzdžiui, „DaimlerChrysler” vien tik vandenilinio variklio sukūrimui išleido maždaug milijardą eurų.
Antra, šių transporto priemonių techninės charakteristikos neprilygsta įprastinių automobilių parametrams.
Trečia – nepaisydama vandenilių automobilių ekologiškumo, užtvarą jiems yra pastačiusi ir pati Europos gamta. Europos klimatas nepasižymi dideliais karščiais (išskyrus vasaras žemyno pietuose), o kuro elementai neveikia esant žemai temperatūrai.
Todėl gali būti teisingi kuro elementus skeptiškai vertinančių specialistų teiginiai, kad greičiau už tobulus vandenilinius bus sukurti efektyvesni nei dabar ir aplinką gerokai mažiau teršiantys benzininiai bei dyzeliniai motorai.
Tai, kad vidaus degimo varikliai dar ilgai dominuos automobiliuose, sutinka ir patys motorų kūrėjai. Anot jų, degalų įpurškimo sistemų bei degimo proceso patobulinimai tradiciniams varikliams leidžia veikti švariau ir taupiau, todėl brangiems kuro elementams su jais konkuruoti bus nelengva.
Oro tarša susirūpinusiai Europai yra ir kita išeitis – hibridiniai automobiliai, t. y. varomi ir benzininiu, ir elektros agregatais. Specialistų teigimu, elektros varikliai padeda efektyviau išnaudoti benzininius, o kartu į aplinka išskiriama mažiau teršalų.
Tačiau ir šioje srityje senutė Europa kol kas pasigirti negali – skirtingai nuo JAV bei Japonijos, mūsų žemyne hibridiniai modeliai tebėra ne itin paklausūs. Pavyzdžiui, JAV nuo 2000-ųjų buvo parduota 260 000 pirmojo serijinio pasaulyje hibrido „Toyota Prius” modelių, o Europoje šis skaičius siekia vos 41 tūkstantį