Jūrinių ūdrų (Enhydra Flemming) daugiausiai pamėgti šaltieji vandenys. Bet šių kailiniuočių pasitaiko ir šiltesnėse platumose. Neseniai mokslininkams teko gelbėti dar neužaugusius jūros gyventojus, ištiktus bėdos. Taigi – trys neįtikėtinos istorijos iš Amerikos.
Išsigandęs Karsonas
Dar prieš minutę ūdros jauniklis pliuškenosi vandenyje netoli nuo Kalifornijos hidroelektrinės lūkuriuodamas, kol mama išnirs iš bangų nešina kokiu nors skanėstu. Staiga pakilo banga ir vilnų kuodelį – vieno mėnesio ūdriuką, ne didesnį už futbolo kamuolį, – siurbte įsiurbė užtvankos kanalo vandenys. Atsidūręs spąstuose, mirtinai išgąsdintas žvėriukas padarė tai, ką geriausiai moka mažyčiai pasimetę ūdriukai: ėmė spigiai klykti.
Išgirdę spiegimą, elektros stoties darbuotojai pakvietė specialistus iš Jūrų žinduolių centro, esančio netoli San Francisko. Gelbėtoja Šeron Džekmen suprato, kad lemtinga yra kiekviena sekundė. Reikia kuo greičiau sugrąžinti jauniklį motinai, nes tankus kailis jį šildo tik tol, kol yra švarus. Jeigu mažylis, kurį gelbėtojai pavadino Karsonu, peršals, jis nustos rėkti.
– Kol motina girdi jo balsą, ji toli nenuplauks, – aiškina Š. Džekmen.
Pavojingi vandenys
Pirmus aštuonis savo gyvenimo mėnesius ūdros jauniklis būna nuolat prigludęs prie motinos, dažniausiai susirietęs prie jos krūtinės (ūdrų patelės tada plaukia aukštielninkos).
Motina ūdriuką išmoko visų gyvenimo gudrybių: valyti kailį po penkias valandas per dieną, sudaužyti moliuskų kriaukles į akmenį ir likti po vandeniu penkias minutes be pertraukos. Tankus ir purus kailis jauniklį daro panašų į pripučiamą sviedinuką – jis neskęsta ir iki trijų mėnesių negali lydėti savo motinos į povandenines ekspedicijas.
Prieš panerdamos ieškoti maisto, ūdros patelės jauniklius prisiriša prie savęs rudadumbliais. Bangos gali sutraukyti dumblių raiščius, ir tada ūdriuką vanduo išneš į krantą. Bet tai dar nėra visų baisiausia. Ligos, naftos dėmės ir alkani rykliai žudo ūdras.
Kasmet į Kalifornijos paplūdimius išmetama po penkis šešis našlaičiais likusius ūdriukus.
Laimingas atsitikimas
Atskubėjęs akvalangistas užkabino Karsoną dideliu skardos graibštu, ištraukė iš užtvankos kanalo ir perdavė savanoriams gelbėtojams. Jie paleido mažylį – vandenyje jo jau laukė sunerimusi motina.
– Ūdriukas spruko taip greitai, kaip tik leido jo jėgos, ir tuoj pat įsitaisė prie motinos krūtinės, – pasakoja gelbėtojas Maiklas Kofmenas.
Sunki diena žvėreliams baigėsi, kai motina vėl atgavo savo jauniklį. Abudu tuoj pat dingo tamsoje.
Šiaip jūrinės ūdros buriasi į dideles kaimenes ir iš rudadumblių susiriša į vadinamuosius plaustus. Kol vieni žvėrys „stovi sargyboje”, likusieji valosi kailiukus, maitina jauniklius arba miega.
Ūdrų jaunikliai yra tikri be-sočiai. Jų suėdamo maisto svoris gali siekti net 40 procentų jų pačių masės. Toks ūdriukų ėdrumas pasiteisina: maistas yra vienintelė priemonė, galinti užtikrinti reikiamą kūno temperatūrą.
Jūrinės ūdros, arba kalanai, minta jūros žvaigždėmis, jūros ežiais, kurie ėda rudadumblius. Neleisdami dygliuotiesiems dumblių rijikams pernelyg audringai daugintis, kalanai savaime padeda išlikti povandeniniam „miškui”. Rudadumblių tankumynuose randa prieglobstį daugelis jūros gyvūnų.
Našlaitėlė Kalipsė
Mokslininkams įsiminė 2003-iaisiais įvykęs susitikimas. Aliaskos pusiasalyje į krantą vandenynas išmetė dumblių raiščiuose susipainiojusį jūrinės ūdros vos trijų savaičių jaunikliuką. Aliaskos jūrinės floros ir faunos centro Sjuardės filialo darbuotojai išsiaiškino, kad našlaičiu likęs jaunikliukas yra patelė, ir pavadino ją Kalipse. Žvėrelį išslaugė, atpenėjo ir išsiuntė lėktuvu į Sietlo okeanariumą. Ten našlaitėlei surado įmotę jūrinę ūdrą. Okeanariume Kalipsė ir apsigyveno.
– Ji neseniai sutiko savo pirmąjį draugužį, – sakė Si Džėjus Kesonas, okeanariumo kuratorius. – Aišku, kad jaunųjų ūdrų laukia romanas…
Pikčiurna Repas
Dar vieną jūrinės ūdros jauniklį – dviejų savaičių patinėlį – išnešė bangos į krantą centrinėje Kalifornijoje. Rytą bėgiodama pakrante, žvėrelį rado moteris. Nieko bloga nepagalvojusi, ji mažylį parsinešė namo.
– Visai tikėtina, kad jauniklio ieškojo jo motina, – mano Šelbė Staudt, Žinduolių centro į krantą išmestų gyvūnų skyriaus vadybininkė.
Netrukus žvėrelį radusi moteris paskambino į policiją, o pareigūnai susisiekė su Žinduolių centro darbuotojais ir paprašė priglobti be perstojo klykaujantį ūdriuką.
Pamestinuką pavadino Repu, penėjo pieno mišiniais su žuvimis, dieną ir naktį valė jo kailiuką ir stengėsi kuo mažiau bendrauti su tuo mažuoju pikčiurna.
– Jeigu yra bent mažytė viltis sugrąžinti gyvūnus į laukinę gamtą, mes stengiamės jų neprisijaukinti, – pasakoja veterinaras Martinas Holina.
Greitai stiprėjantis ir visai atkutęs Repas buvo išsiųstas į Monterėjaus įlankos okeanariumą, kuriame gyvenančios patelės gana svetingai priima ir motiniškai augina likusius vienišus jauniklius. Į krantą bangų išmestas Repas po septynių mėnesių viešnagės pas mokslininkus sugrįžo į jūrą.