Prie Kinijos ir Tibeto sienos tęsiasi tankiais miškais apaugusi kalnų Bajan Kara Ulos grandinė. Ši teritorija labai domina keliautojus, bet ištyrinėta ji vis dėlto mažai. O iš tikrųjų nedaug kas tenutuokia, kokią paslaptį ši vieta saugo. Pastaruoju metu ten vėl traukia mokslininkų ekspedicijos.
Skeletų ola
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Kinijos archeologai, vadovaujami profesoriaus Čo Pu Tae, atsitiktinai aptiko gilią dirbtinę olą su daugybe keistų skeletų. Jų buvo 716.
Būtybių ūgis siekė 1,3 metro. Šalia jų mokslininkai rado akmeninius diskus su iki tol nematytais rašmenimis. Jų šifravimas užsitęsė daugiau nei 20 metų.
O kai tų užrašų turinys buvo perskaitytas, mokslininkai prabilo apie ateivių skraidančio aparato avariją, šiuose kalnuose įvykusią prieš 12 tūkstančių metų.
Gavę Kinijos valdžios leidimą, tuos diskus bei skeletus tyrinėjo ir Vakarų mokslininkai. Kinijos specialistų nuomonei buvo pritarta.
Kokia tai buvo civilizacija?
Tais pačiais 1938 metais Bajan Kara Ulos kalnuose buvo aptikta ir daugiau tokių dirbtinių olų, kuros pasirodė esančios tarpusavyje sujungtos.
Neįprasti skeletai, mokslininkų nuomone, priklausė kažkokios nežinomos rasės žmonėms: maži kūnai, ilgos galūnės ir nepaprastai didelės galvos.
Sprendžiant iš kitų radinių olose, tos būtybės čia buvo palaidotos su didele pagarba. Nustatyta, kad šiems gyventojams buvo žinomas kobaltas ir kiti metalai.
Rasti diskai buvo visi vienodo dydžio: 30 cm skersmens, 1 cm storio, su centre lygiai išpjauta kiauryme, iš kurios į kraštus ėjo spiralės.
Atidžiau įsižiūrėję, mokslininkai pamatė, jog ir ant spiralių yra kažkokie užrašai. Jie suprato, jog šie diskai – tai senovinės knygos.
Deja, jas perskaityti buvo labai sunku. Tai padarė Pekino universiteto profesorius Tcum Um Nui 1962 metais.
Jo darbas buvo aprašytas knygoje, kuri pasaulyje sukėlė didelę sensaciją. Jau pats jos pavadinimas buvo intriguojantis: „Senoviniai tekstai, liudiją apie kosminį laivą, atskridusį į Žemę prieš 12 tūkstančių metų”.
Diskų tiek, kiek ir skeletų
Įdomu tai, kad diskų buvo rasta tiek, kiek ir skeletų. Juose buvo kruopščiai surašyta ateivių, atskridusių laivu, kuris patyrė avariją, istorija.
Kalnų urvuose tuo metu gyvenę laukiniai Žemės gyventojai nepatikėjo gerais ateivių ketinimais ir daugumą jų išžudė.
Bet su likusiais gyvais ateiviais laukiniai apsiprato ir pavadino juos „dropa”. Kai ateiviai suprato, jog atgal kelio nėra, pradėjo taikytis prie vietinių sąlygų.
1940 metais lenkų profesorius Lolardovas pasikvietė į svečius anglų mokslininką istorijos mokslų daktarą Karelą Robiną Evansą ir pademonstravo jam keistą akmeninį diską, pirktą, jo žodžiais, Šiaurės Indijoje, Maisurio mieste.
Jį pardavęs žmogus profesoriui aiškinęs: diskas priklausąs paslaptingai dropų genčiai.
1978 –aisiais, praėjus ketveriems metams po Robino Evanso mirties, pasirodė jo parašyta ataskaita „Saulės dievai tremtyje”.
Čia pasakojama apie jo paties kelionę į dropų gyvenamą vietovę Kinijoje. Rašoma, jog dropai atvykę į Žemę iš žvaigždės, esančios Sirijaus sistemoje.
Jie daug keliavę po kosmosą, bet dėl netikėtos laivo katastrofos tolimos žvaigždės gyventojams teko pasilikti Žemėje.
Žvaigždynų piešinys oloje
Toliau tyrinėdami dropų urvus, mokslininkai rado ant uolos piešinį, kuriame buvo pavaizduota Mėnulis, Saulė, Žemė ir nežinomos žvaigždės, tarpusavyje sujungtos punktyru.
Tarp daugelio taškų, reiškiančių dangaus kūnus, yra viena grupė, primenanti Sirijaus žvaigždynų sistemą, kurią astronomai atrado… tik praėjusį šimtmetį.
O piešinio ir urvų amžius – ne mažesnis kaip 10 tūkstančių metų. Taigi kyla pagrįstas klausimas: iš kur piešinio autoriai sėmėsi žinių?
Tų urvų, diskų ir piešinio suradimo metu tose apylinkėse dar tebegyveno keistos rasės mažų žmonių – dropų gentis. Bet jie jau buvo menkai civilizuoti.
Pastaraisiais metais žiniasklaidoje vėl pasirodė informacijų apie naujai rastus mažųjų žmonių skeletus. Jie vėl tyrinėjami.
gal kas gali paneigti kad NSO neegzistuoja? manau logiškai mastantis žmogus perskaitęs straipsnį to negalėtų