Nuolat blokuojant valdančiosios koalicijos ir Vyriausybės sprendimus Lietuvos lauktų aršios politinės kovos ir priešlaikiniai rinkimai
Turime beprecedentį atvejį, kai G. Kirkilo mažumos koaliciją valstybiškai mąstydama parėmė opozicinė Tėvynės sąjunga ir tai leido Prezidentui užbaigti politinę krizę suformuojant mažumos vyriausybę. Ar ji išliks iki Seimo kadencijos pabaigos, priklausys nuo premjero diplomatinių sugebėjimų ir nuolatinio konstruktyvus dialogo tarp kairiosios (valdančiosios) ir dešiniosios (Proveržio) koalicijų, kurių sutartis tebegalioja.
Laukia nemažai grėsmių
Seime ir valstybėje tebėra įtempta padėtis, nes daugelyje valdžios postų sėdi nepatyrę, bet labai ambicingi politikai. Parlamente – politinė mišrainė. Galima neabejoti, kad bus kaišiojami pagaliai ir trukdoma Vyriausybės darbui, vėl pasipils skandalai. Todėl Lietuvos brandžiausių partijų – socialdemokratų ir Tėvynės Sąjungos – pradėtas dialogas rodo politinės kultūros kilimo žymes, yra savalaikis ir naudingas. Jis padėtų ir pačių partijų identiteto, programų ir net struktūrų atsinaujinimui.
Tačiau yra kelios grėsmės, kurios gali padidinti nestabilumą valstybėje ir net priversti mažumos Vyriausybę atsistatydinti. Taip gali atsitikti, jei būtų nuolat blokuojami Seimo valdančiosios koalicijos ir mažumos Vyriausybės pasiūlymai. Situacija gali pablogėti svarstant 2007 metų biudžetą, vertinant Vyriausybės 100 dienų darbą, po savivaldybių tarybų rinkimų bei skirstant Europos Sąjungos investicijas. Be to, stabilumui gali kenkti nepasitikėjimo pavieniais Vyriausybės nariais ar visu kabinetu inicijavimas.
Susitarimų reikėtų laikytis
Šias grėsmes Vyriausybei įmanoma nugalėti tik tariantis ir priimant konstruktyvius sprendimus kartu su Proveržio koalicija (variantas panašus į Vaivorykštės koaliciją). Jei Naujoji sąjunga laikytųsi pirminio susitarimo, tai valdančioji mažuma (55 parlamentarai) turėtų 46 Proveržio opozicinės koalicijos partnerių paramą, jei nesilaikytų – 37.
Dabartinė Naujosios sąjungos neaiški pozicija silpnina A. Kubiliaus vadovaujamą opoziciją, kuri, neturėdama 44 parlamentarų balsų, gali netekti opozicijos lyderio posto. Dėl jo rudenį užvirs arši kova tarp dviejų opozicijoje esančių grupių (Proveržio koalicijos ir Darbo partijos bei partijos „Tvarka ir teisingumas”. Tai apsunkintų valdančiosios mažumos veiklą ir sprendimų priėmimo prognozavimą, juo labiau kad Naujoji sąjunga, atsidūrusi laukimo pozicijoje, yra neprognozuojama.
Laimėtojų gali ir nebūti
Dabarties politinės realybės vaizdas yra nekoks. Apskričių administracija, viceministrai, patarėjai parenkami iš savųjų. Žiniasklaida jau skelbia, kad dalis jų yra abejotinos reputacijos. Nedemokratiškai suformuotos vienpartinės ministro ir viceministro komandos – atskira ministerija gali tapti vienos partijos įkaite. Iš 14 ministrų kabineto narių mažiausiai penki jau dabar galėtų būti svarstomi dėl galimų buvusių ar galimų esamų viešųjų ryšių ir etikos pažeidimų, net profesinės kompetencijos stokos.
Sunku patikėti, kad premjeras viso to nejaučia ir negirdi. Jau laikas sureaguoti. Juk reikia pradėti įgyvendinti duotus pažadus opozicijai dėl Vyriausybės programos papildymo, Vyriausybę kontroliuojančių institucijų, o gal ir kai kurių komitetų Seime perdavimo opozicijai. Reikia suformuoti Saulėlydžio komisiją kovai su biurokratiniu ir korupciniu valstybės aparatu. Jau patys konservatoriai darbo imasi.
Reikia pasukti pažangios pertvarkos ir atsinaujinimo keliu. Neinant juo valstybės laukia skandalai, Vyriausybės krizė ir galima jos griūtis. O kas toliau? Naujos koalicijos, aršios politinės kovos, priešlaikiniai Seimo rinkimai. Ar nuo to Lietuvai geriau?