Sniegės kūryba – romantiškas požiūris į gyvenimą

Vos prieš kelias savaites, prisidengusi Sniegės pseudonimu, debiutavo nauja atlikėja lietuviškos muzikos pasaulyje – 21 metų filologė Kristina Karalytė. Mergina tikina, kad muzika jai yra bendravimo būdas, ryšys su pasauliu ir kartu bandymas išgyventi jame.

– Kaip kilo mintis pasirinkti tokį pseudonimą?

– Tokį pseudonimą pasirinkau visai neatsitiktinai. Tiksliau, jo net nereikėjo rinktis, nes šiuo slapyvardžiu vadinuosi jau daugiau nei penkerius metus. Draugai, pažįstami ir bendruomenė iš virtualaus internetinio pasaulio, kuriame anksčiau skelbdavau savo kūrybą, mane pažįsta būtent šiuo vardu. Iš pradžių buvau Sniegena, vėliau pseudonimą ėmė visi trumpinti ir tapau tiesiog Sniegė.

– Kodėl nusprendei bandyti laimę didžiojoje scenoje?

– Turbūt panašių minčių kyla kiekvienam, užsiimančiam kūrybine veikla. Iš pradžių svajoji, vėliau – dalyvauji mokykliniuose renginiuose, tuomet atsiranda minčių apie didesnius vandenis. Aš nuo pat vaikystės siekiau šio tikslo, būdama vos ketverių metų iš kėdžių statydavau sceną ir koncertuodavau namiškiams.

Su savo partnere scenoje – Karina iš grupės „69 danguje” – susipažinome atsitiktinai. Maždaug prieš metus Vilniaus senamiesčio skersgatvyje skambinau gitara ir pro šalį eidama Karina mane užkalbino. Užsimezgė draugiškas pokalbis, bendraudamos išsiaiškinome, kad mūsų požiūris į muziką labai panašus. Taip kilo mintis, kad galėtume bendradarbiauti scenoje.

– Kaip ir kada debiutavai?

– Kartu su kitais Lietuvos atlikėjais buvau pakviesta dalyvauti baigiamajame „Horn Grand Prix” lenktynių koncerte. Nesitikėjau, kad po pirmojo pasirodymo staiga viskas pasikeis – atsivers naujas pasaulis. Svarbiausia, kad publika šiltai priėmė, nenušvilpė. Dėl to esu labai laiminga. Tačiau viską parodys ateitis.

– Kuo ypatinga muzika, kurią atlieki? Ką nori pasakyti savo dainomis klausytojams?

– Atlieku vien savo kūrybos dainas. Tačiau kokiam stiliui priskirtina mano muzika, tiksliai įvardyti negalėčiau. Kurdama stengiuosi nesprausti savęs į jokius rėmus. Mano dainos išsiskiria melodingumu ir truputį primena dainuojamąją poeziją. Tai tiesiog melodinga daugelio muzikinių stilių sintezė.

Anksčiau dainų tekstuose buvo ryškesnis mano jaunatviškas maksimalizmas, bet tai turbūt būdinga kiekvienam jaunuoliui. Dabar dainos šiek tiek giedresnės, skaidresnės. Dažniausiai dainuoju apie įvairias smulkmenas, kurių dauguma nė nepastebi, nors būtent jos ir sudaro gyvenimo džiaugsmą.

– Kokia bus tavo grupė? Kuo ypatingi jūsų koncertai?

– Kol kas scenoje esame dviese: aš ir Karina iš grupės „69 danguje”. Be to, gitaristas. Apie didesnę grupę kol kas dar negalvojame, nes šiuo metu siekiame prisistatyti visuomenei.

– Ar turi patirties scenoje?

– Visiškai neturiu. Pirmą kartą lipant į sceną drebėjo kinkos, tačiau susitvardžiau. Kol kas viskas išties baisu ir nežinoma. Net neįsivaizduoju, į kokią mėsmalę patekau, jaučiu, kad gali būti ir nemalonių dalykų, intrigų, tuomet teks tvirtai laikytis. Manau, kad tikėjimas tuo, ką darau, man padeda eiti į priekį.

– Ką dar veiki, be muzikos?

– Šiuo metu Vilniaus universitete studijuoju prancūzų filologiją. Šiemet būsiu ketvirtakursė. Tikiuosi, liks laiko ir studijoms, nes man mokslas yra svarbiausia. Laisvalaikiu, kurio turiu nedaug, mėgstu rankdarbius. Neatmetu galimybės, kad ateityje dirbsiu pagal specialybę – būsiu vertėja.

– Kaip į tavo pasirinkimą būti scenoje reagavo šeima ir draugai?

– Aš nuolat su šeima tardavausi dėl savo muzikinės veiklos. Jie į mano pasirinkimą reaguoja santūriai. Mama – liberalus žmogus ir džiaugiasi mano siekiais. Močiutė – ramesnė ir išmintingesnė, todėl kol kas reaguoja nedrąsiai, nuolat primena man, jog iš to nepragyvensiu ir kur kas svarbiau remtis mokslais bei amžinosiomis vertybėmis. Tačiau visą laiką jaučiu palaikymą. Nuo pat vaikystės mėgau muziką, todėl toks mano pasirinkimas niekam nebuvo staigmena.