Apie „agresyvių” tatuiruočių maniją

Kristupas Kolumbas, Europon atvežęs tatuiruočių madą, tikrai nesitikėjo, kad jos taps XXI amžiaus jaunimo originalumo, išskirtinumo ir stiliaus simboliu.

Turbūt joks psichologas apie tatuiruotes ir jų fanų pasaulėjautą nepapasakotų tiek, kiek jas kuriantis žmogus. Apie tatuiruotės istoriją, madas ir priežastis, kodėl žmonės tuo žavisi, kalbėjomės su kūno piešinių meistru Danieliumi Djačkovu.

Senovėj – skydas nuo dvasių

Danielius sako, kad daugelis tatuiruotes niekinančių skeptikų teigia, jog tai – laikinas mados šauksmas. Pamiršdami, kad šis kūno menas egzistuoja per 3000 metų. Tik įvairūs socialiniai, politiniai bei ekonominiai veiksniai nutolindavo ar priartindavo jų mados proveržius.

„Polinezijoje tatuiruotes žmonės darydavosi, tikėdamiesi apsisaugoti nuo ligų ir strėlių – tai atlikdavo magišką funkciją. Pirmieji krikščionys, kurie meldėsi katakombose, dažnai piešdavo ant savo kūno žuvytes su užrašu „Jėzus Kristus – žydų karalius”. Vėliau paprotį pasmerkė, laikydami kūno žalojimu. Piešinius ant kūno darydavosi ir Egipto civilizacijoje, ir Romos imperijos laikais”, – pasakojo Danielius. Ir pridūrė, kad senosiose kultūrose tatuiruotė buvo vyriškumo simbolis, tad ją reikėdavo nusipelnyti – įrodyti veiksmais, kad iš berniuko tapai vyru.

Nors skeptikai teigia, kad lietuviai savo kūnų tatuiruotėmis niekada nepuošė, pašnekovas su tuo nesutinka ir primena lietuvių augintas rūtas. „Visi žinome, kad rūtos gali išdeginti žymes odoje. Be to, vikingai, mūsų kaimynai, ypač mėgo tatuiruotes ir atplaukdami į mūsų uostą, galėjo šią madą atnešti”, – samprotavo Danielius.

Kodėl šiais laikais žmonės darosi tatuiruotes, jis įvardijo keletą priežasčių.

„Kartais piešiniai ant kūno yra tarsi asmenybės kompleksų gydymas. Tai būdas save apsaugoti nuo piktos akies ir tamsių gaivalų. Tatuiruotę galima laikyti neigiamu dalyku, esą, psichologiškai silpnas žmogus, ją pasidaręs, tikisi esąs saugus ir nesistengia keistis valios jėga. Iš esmės tai yra ženklas, kad tu gali iškęsti skausmą ir jo nebijai. Tave gerbia, nes tu kentėjai. Tai ir savisauga, ir išgryninantis kompleksų gydymas” – aiškino.

Kita tatuiruočių darymosi priežastis yra noras būti pastebėtu. „Kartais žmogus neturi nieko ypatingo – nėra nei iškalbus, nei protingas, nei turi patrauklią figūrą. Noras išsiskirti, padaryti įspūdį, sulaukti priešingos lyties dėmesio yra didžiulis”, – sakė Danielius.

Piešinius taip pat skatina darytis stiprus bandos jausmas ir sekimas paskutinių dienų mados tendencijomis. „Neretai vienam autoritetingam draugui papuošus savo kūną, to paties prireikia ir visam tuntui jo bendraminčių”, – šypsosi tatuiruočių meistras.

Tatuiruočių darymuisi didelės įtakos turi ir televizija, žiniasklaida, reklama. Žmonės geidžia išgražinti savo neįspūdingą kūną taip pat, kaip ir estrados žvaigždės ar garsių filmų herojai.

Atskleidžia mentalitetą

Kiekviena tauta turi savo gožio supratimą, mąstymo ypatumų, todėl tatuiruotės taip pat skiriasi.

„Pavyzdžiui, ispanai, kaip itin religinga tauta, žavisi religine tema: „įsiverpia” Jėzaus, Marijos ar Šventosios šeimynos narių atvaizdus. Rusai labiau mėgsta spalvingas tatuiruotes, tiesa, dažniausiai, kaip ir lietuviai, renkasi gyvūnų piešinius. Vokiečiai, skandinavai taip pat linksta į agresyvesnę pusę, lyg tapatintųsi su tamsos karalystės valdovais. Tuo tarpu airiai bei anglai mėgsta humorą ir pašmaikštavimus” – pasakojo Danielius.

„Lietuvių daromos tatuiruotės atskleidžia mūsų kultūrą, erudiciją ir mąstyseną. Mes manome, kad spalvotos tatuiruotės – vaikiška ir kelia asociacijas su priklijuojamais lipdukais. Vaikinai labiausiai mėgsta agresyvius piešinius, kad parodytų savo „kietumą”: „Saugokitės manęs, aš stiprus ir piktas”. Nors iš tikro dažniausiai tokie nėra. Mėgiamiausi agresiją demostruojantys motyvai – plėšrūs gyvūnai, nagai, iš odos „lendantys” dantys, kraujas. Tarp merginų vis dar populiarios įvairios gėlytės, drugeliai, kačiukai. Panelėms svarbiausia, kad būtų gražu, romantiška, estetiška ar agresyviai seksualu”, – apie piešinių madas kalbėjo pašnekovas.

Danielius pridūrė, kad lietuviai itin netolerantiškai žiūri į kitų tautų pasirinktas tatuiruotes.

„Tautiečiai, grįžę iš Airijos, Anglijos juokiasi iš tų šalių žmonių skonio ir grožio supratimo, kadangi ten tatuiruotės dažnai daromos „for fun”. Ten žmonės labiau atsipalaidavę, liberalesnių pažiūrų ir nežiūri į gyvenimą rimtai. Neblaivus airis, grįždamas iš baro, gali pasidaryti „mikimauzą” ir dėl to nesuka galvos. Mūsiškius tai šokiruoja. Kita vertus, anglai ir airiai taip pat juokiasi iš mūsų, rytų europiečių, agresyvaus įvaizdžio” – apie kultūrų skirtumus pasakojo vaikinas.

Tingi mąstyti

Danielius pasakojo, kad lietuvių taip pamėgta agresija gali būti ne tik dantys, lendantys iš odos, ar upėmis teškantis kraujas, bet ir intelektualesi vaizdiniai. „Komiksinė agresija nėra įdomi, bet ji galėtų virsti nepaviršutiniška, nekomercine – labiau psichodeline, siurrealistine. Pyktį, tarkim, galima išreikšti veidu su įspūdingomis akimis”.

Pašnekovas įžvelgia, kad lietuvaičiai tingi mąstyti ir tenkinasi stereotipais.

„Labai puikus pavyzdys – šiuo metu ypač populiarūs skorpionai. Aš jų padariau per 1000. Jau pristigau fantazijos, kaip pakeisti rakursus ir formas” – šypsojosi tatuiruočių meistras.

Danielius žino aibę būdų, kaip pasidaryti tikrai autentišką tatuiruotę. „Galėtum pasidomėti, koks tavo žvaigždynas, toteminis gyvūnas, akmuo, medis – visa tai turi savo grafinę išraišką. Sudėjus daugelį šių komponentų, išeitų tikrai gražus, išskirtinis ir prasmingas piešinys”.

Pašnekovas papasakojo, kad šiuo metu taip pat populiarūs užrašai įvairiomis kalbomis.

„Žmonės vis dar mėgsta kinų hieroglifus, bet pamiršta, kad yra ir kitų rašmenų – majų, arabų. Dėl to kaltos į madą atėjusios rytietiškos pasaulėjautos tendencijos. Taip pat klientai tatuiruotei renkasi gotikinį šriftą su lotyniškomis raidėmis, dažniausiai tai būna vardai, kartais – gyvenimo credo: „Žmogus žmogui vilkas” arba „Tesaugo mane Dievas”.

Tatuiruočių maniakai

Vaikino pasiteiravus, ar po vienos darytos tatuiruotės seka ir kita – pašnekovas patikino, jog dažniausiai taip ir nutinka.

„Ši manija pasireiškia labai paprastai. Klientą, pasidariusį tatuiruotę, dėmesys gatvėje iš pradžių vargina ir erzina, vėliau tai pradeda patikti. O pagaliau prie to pripranti ir pradedi galvoti, kad į tave niekas nebekreipia dėmesio. Tada žmogus ir vėl darosi tatuiruotę. Be to, skausmas pamirštamas ir vėl norisi patirti adrenalino, renkantis piešinį ir demonstruojant naują meno kūrinį”- apie šį fenomeną sakė meistras.

Puošti kūną piešiniais vaikinas pataria labiau subrendusiems žmonėms (na, sulaukus trisdešimties), nes besiblaškantis jaunimas po dešimtmečio ateina koreguoti piešinių. „Bet tai normalu, juk jaunas žmogus keičiasi kaip peizažas, gyvenimo įvykiai, lemtis ir patyrimai formuoja charakterį” – mintimis dalijosi Danielius.

Į tatuiruočių ateities tendencijas meistras žiūri optimistiškai ir teigia, kad kūno puošyba tik populiarės.

„Vidurinysis sluoksnis pradėjo gyventi geriau, todėl švaisto daugiau pinigų išvaizdos tobulinimui. Perdėtas kūno kultas verčia žmones išsiskirti iš minios. Be to, tauta laisvėja, keičiasi kartos ir sovietinio palikimo nuomonė, neva tatuiruotė – kalėjimo atributas, sparčiai kinta” – kalbėjo Danielius ir pridūrė, kad svarbiausia, darantis tatuiruotę, nesekti kintančia mada, o rinktis ką prasmingo ir tinkančio unikaliai asmenybei.