Ne emocijos ar patriotizmas turėtų lemti galutinį sprendimą, kur statyti Kauno sporto rūmus
Sporto rūmų Nemuno saloje projektas vėl įžiebia naujas diskusijas. Suprantama, nes jis yra išskirtinis ne vien Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Jo autoriai, miesto vadovai, statytojai, visi, kurie vienokiu ar kitokiu būdu prisijungs prie projekto realizavimo, įeis ne tik į Kauno istoriją. Tikrai baugu suklysti, todėl ir neskubama: dar ir dar kartą tikrinama, skaičiuojama, analizuojama. Diskutuoti reikia, bet gerai, kai tos diskusijos vietoje, laiku ir bene svarbiausia – geranoriškos. Deja, geranoriškumo čia ir pritrūksta labiausiai. Mes juk taip įpratome kovoti, kaltinti vieni kitus, kad kitaip diskutuoti ir nemokame.
Štai kad ir praėjusio šeštadienio trijų garbingų autorių – habilituotų daktarų straipsnis apie sporto rūmų statymą Nemuno saloje „Vienintelės tiesos monopolija” („Kauno diena”, 2005 m. liepos 2 d.). Neatsiliepti į tokių tituluotų autorių rūpestį būtų nemandagu.
Jeigu jau teigiama, kad ateities kartos vertins statytojų darbą, tai suprantama, ne emocijos ar patriotizmas turėtų lemti galutinį sprendimą. Būtinas ir praktinis vertinimas, ir ateities numatymas. Kauniečiai vien iš dienraščio publikacijų žino, kiek geografinių Kauno vietų per pastaruosius kelerius metus rūmų statybai buvo vertinta, kiek įvairiapusių studijų atlikta, diskutuota ir ne vieną kartą su gamtosaugininkais, architektais, saugos specialistais. Atlikta oro taršos, transporto srautų analizė, kiekvienas sprendimas priimtas išanalizavus daugelį alternatyvų. Priešingai, dabar dažnai su Nemuno salos projektu gretinamas vadinamasis „Molo” projektas išdygo staiga vieną dieną, be jokio vertinimo ir be alternatyvų, neatsiklausus visuomenės nuomonės. Kas, pagaliau, domėjosi, kaip, tarkim, Sargėnų kvartalo gyventojams patiks pasikeitusios gyvenimo sąlygos, kai gana siauromis, šaligatvių neturinčiomis gatvelėmis pradės važiuoti virtinės automobilių, kada naujasis viadukas nukreips jų link didžiulį automobilių srautą?
Šiandien niekam ne paslaptis, kad miesto Taryba ir administracija, įgyvendindama sporto rūmų Nemuno saloje projektą, ketina panaudoti galimybę pritraukti europinių struktūrinių fondų lėšas. Jos būtų panaudotos salos infrastruktūrai įrengti. Ar tik ne šie pinigai ir parūpo privataus kapitalo atstovams, ketinantiems taip atsipiginti savo prekybos centro statybą ties Sargėnais?
Tarkim, Vyriausybė, paveikta nesibaigiančių diskusijų, nuspręs, kad Panevėžyje ir Šiauliuose statomų mažesnių sporto rūmų projektai yra nacionalinės svarbos, o kauniškis – tik provincinis, vietinės reikšmės. Tokia logika sekdami turėtume įsivaizduoti, jog Panevėžys ir Šiauliai turi europinio lygio sporto komandas, o Kauno „Žalgiris” ir toliau gali glaustis senutėje, daug tarnavusioje Sporto halėje. Tuomet galimybė pretenduoti į europines lėšas sumažės dėl vietinių ambicijų. Arba ta galimybė bus prarasta visiems, nes privatus asmuo – „Mega” statinio savininkas – pagal taisykles negali pretenduoti į Europos Sąjungos struktūrinius fondus. Miestas gali tokį projektą bandyti realizuoti savomis pajėgomis. Gal visgi valdantieji, sėdintys aukštuose sostinės rūmuose, viską pagaliau supras ir kiek pavėlavę atvers kelius į teisėtus Savivaldybės lūkesčius? Gal nebus ignoruojami vietos savivaldos teisėti sprendimai? Paties projekto svarba nuo Vyriausybės sprendimo tikrai nepakis. Jis kauniečiams yra svarbus ir brangus, kaip ir „Žalgirio” komanda, kuri savo sportinėmis kovomis atgimimo procesą Lietuvoje pradėjo daug anksčiau, nei gimė oficialus sąjūdis.
Teisingai pastebi gerbiami mokslininkai: projektas kuriamas ateities kartoms ir tikrai ne vien tiems, kurie šiandien važinėja savais automobiliais. Renginius miesto centre patogiau pasiekti pėstute ar viešuoju transportu. Teigti, kad dabar visi paaugliai ratuoti, gal ir nederėtų. Nes tiek į renginius Santakoje ar Nemuno saloje tūkstančiai susirenka pėsčių ir važiuotų, didelių ir mažų. Nemuno salos projekte galimybė pasiekti renginio vietą ne pėsčiomis yra, tai akivaizdžiai rodo atlikta transporto srautų studija. Ši vieta lengvai pasiekiama atvykstantiesiems ir tarpmiestiniais autobusais bei traukiniais.
Antra vertus, gal svarbiausia yra tai, kad Nemuno salos projektas tampa ašiniu projektu, su savimi pritraukiančiu dviejų milijardų litų investicijas į visą Kauno miestą. Pasvarstykim, kiek tai sukurs darbo vietų, kokią duos naudą visai Kauno bendruomenei. Pasakymas, kad projektas turi tarnauti ne bizniui, o žmonėms, skamba gana keistai, lyg ne versle dalyvaudami mes duoną kasdieninę sau ir užsidirbame. Lyg ne verslas suneša ir biudžetą, iš kurio išlaikomi ne tik valdininkai, bet ir garbingi mokslininkai, visuomenės švietėjai, gydytojai ar mokytojai. Negi kai kam verslas tampa svarbus tik rinkimų kampanijų metu, o paskui jau laikomas kliuviniu? Nemuno salos projektas atgaivins visą miesto centrą – Laisvės alėją, Kęstučio, S.Daukanto, A.Mickevičiaus gatves. Miesto centre susiformuos pramogų, kultūros erdvė, kuri darniai sujungs naujamiestį su senamiesčiu.
Straipsnio autoriai stebisi, kodėl neprotestuoja dėl šios statybos Kauno žalieji. Stebėtis tikrai nėra ko: Žaliųjų judėjimo atstovai su projektu susipažinę ir jam neprieštarauja, nes jie žino, kad visas 32 ha Nemuno salos sklypas skiriamas kultūrai, rekreacijai, žmonių, ne vien gyvūnijos mylėtojų, poreikiams tenkinti. Sala tikrai nevirs betonine dykviete, ji taps įvairių pramogų parku, kuriame bus maksimaliai atsiliepta ne tik į kauniečių, bet ir į kitų Lietuvos gyventojų poreikius. Šis parkas turi tapti Europos pasididžiavimu, nes mūsų amžiuje šimtatūkstantinio miesto centre rasti 32 ha sklypą – salą – tikrai sunku, o gal ir neįmanoma.
Ar nepaskubėjo anksčiau minėto straipsnio autoriai apkaltinti 22 miesto Tarybos narių siekiais uždirbti kažkokius neaiškius milijonus? Miesto Taryba, spręsdama ateities Kauno klausimus, kaip tik pademonstravo gražų sutelktumą. Už Kauno miesto strateginio vystymo iki 2010 metų planą, kuriame pirmuasis įrašytas Nemuno salos projektas, visi Tarybos nariai balsavo vieningai. Taigi švarių milijonų kauniečiams užsidirbti linki visi, ne tik autorių minimi 22 miesto Tarybos nariai, nepriklausomai nuo jų partiškumo. Visi kauniečiai juos rinko, mes jais turime ir tikėti.
Teisingai pastebima: diskutuoti reikia ne apie ketinimus ir vizijas, pačios diskusijos turi būti mokslinės. Savivaldybei rengiant Nemuno salos projektą, talkino mokslininkai. Šį projektą rengė ir mūsų, ir užjūrio lietuvių architektai, turintys pakankamai geros patirties. Viskas buvo įvertinta, visos aplinkybės vertinamos ir dabar. Matyt, gerų pakeitimų netrūks ir pradėjus įgyvendinti projektą. Kaip sakoma, tobulybei ribų nėra, bet reikia stengtis jos siekti. Atrodo, stengiamės. Projektas yra atviras, diskutuokim dėl jo, bet ne neigimo, o tobulinimo kryptimi.
Jūratė Matekonienė