Pakalbėkime apie arabų meną. Literatūros pavyzdžių toli ieškoti nereikia, vaizduojamojo meno beveik nėra. Žodis suteikiamas muzikai, dažniausiai atliekamai našidų. Kas jie tokie?
Tai vokaliniai (dažnai vokaliniai ir instrumentiniai) kolektyvai, plačiai paplitę arabiškose šalyse. Dalyvių skaičius priklauso nuo kolektyvo poreikių.
Egzistuoja keturi našidų muzikos tipai: dvasiniai tekstai, skelbiantys apie tikinčiojo vidinę būseną, pranašo Muchamedo šlovinimas, džihadas, vestuvinės kasidos.
„Ua’d” (žodis reiškia priesaką, tradiciją, testamentą) daugiausai dirba su trečiuoju žanru – skelbia musulmonų neapykantą priešams, nors yra ir vestuvinių tekstų.
Man teko girdėti „Ua’d” įrašų dar iki išvykos į Libaną. Tačiau, kaip sakoma, geriau vieną kartą pamatyti nei šimtą kartų…
Man teko pabūti dviejuose grupės koncertuose Tripolyje. Pirmasis koncertas įvyko didelėje sportinio komplekso salėje prie Al-Imano mečetės. Salė nesutalpino visų norinčių. Antrasis koncertas įvyko Šahidų aikštėje po atviru dangumi. Mano kukliais skaičiavimais, pasiklausyti libaniečių poetų susirinko ne mažiau 6-7 tūkstančių žmonių, daugiausia jaunimo.
Ši grupė nuo kitų kolektyvų skiriasi tuo, kad ieško problemų šaknų – savo dainose vaizduoja didžiąją islamo visuomenės problemą – Palestiną. Kitas skirtumas – jie patys rašo tekstus, muziką, aranžuoja ir t.t. „Ua’d” niekada neima pinigų už savo pasirodymus.
Penki grupės nariai yra vokalo lyderiai. Iš viso grupėje – šešiolika žmonių, iš jų devyni palestiniečiai ir septyni libaniečiai. „Ua’d” lyderis – palestinietis Ualidas, tekstų, muzikos, autorius, vienas pagrindinių grupės vokalistų.
Šiek tiek istorijos – 1990 metais jie buvo tik mokyklos grupė be pavadinimo, tiksliau – studentų kolektyvas. Nuo 1992 metų atsirado pavadinimas „Ua’d”. Kolektyvas susibūrė Libano šiaurėje, Tripolio mieste. Pirmieji grupės nariai – keturi žmonės, buvę klasės draugai. 2003 metais „Ua’d” buvo pripažinta geriausia našidų grupe arabiškame pasaulyje.
Šariatas draudžia muziką, tačiau našidų muziką mokslininkai net skatina. Džihado muzika pažadina žmogų, jei jis paskendo abejonėse ir nutolo nuo islamo…
Man pavyko pakalbėti su „Ua’d” vaikinais, tai retai leidžiama žurnalistams. Geriausiu atveju jiems pavyksta prasibrauti iki grupės vadybininko, kad galėtų paklausti apie grupės ateities planus.
Poetas ir dainininkas Ualidas, grupės lyderis, asmeniškai su manimi susitiko už scenos, kur praleidome su grupe visą pertrauką.
Žinoma, kyla klausimas: kokius tikslus sau kelia grupė „Ua’d”? Ko jie siekia savo kūryba?
Vienas iš tikslų – jaunimo auklėjimas islamo dvasia. Kita vertus, pavyzdžiui, per vestuves jie atlieka tik vestuvines kasidas, šlovina islamo santuoką be jokių džihado priemaišų.
Paskutinis grupės albumas „At’af-ul istišhad”, atnešęs grupei šlovę ir pripažinimą, graibstyte graibstomas. Galiu pastebėti, kad Europoje populiarių estrados žvaigždžių albumai taip negraibstomi. Arabiškame pasaulyje menas iš tiesų vertinamas ir gerbiamas, ypač literatūra ir muzika.
Kai kurias ištraukas iš tekstų pavyko išversti, gaila, be ritmo, kurio „Ua’d” poetai griežtai laikosi.
„Jeruzalės žemė”
O, musulmone! Pakilk ir klausykis
Tave šaukiančio vaiko riksmo.
Jis kenčia skausmą,
Būdamas už spygliuotos vielos.
Pakilk, o musulmone,
Ir išlaisvink jį nuo niekšų.
Pakilk – ir šlovė tavęs
Niekada nepaliks.
„Mūsų islamas”
Mūsų islamas – garbė mūsų ir vėliava mūsų;
Koranas – knyga mūsų ir konstitucija;
Muchamedas – protėvis mūsų ir vedlys.
Jei tik būsime vieningi,
Dievas mums padės.
Tikras hitas tarp įvairaus amžiaus klausytojų yra daina „Chamas” apie šahidus, tarp kurių buvo ir moterų.
Pagrindinis „Ua’d” adresatas – jaunimas. Kitaip tariant, našidai dirba tikrų tikriausią auklėjamąjį darbą, skatina jaunuolius atsisukti į Koraną ir Suną. Libane grupė vaidina svarbią rolę pedagogikoje. Grupės veikla plečiasi ir į kitas šalis. Yra pasiūlymų koncertuoti Katare, Jemene…
– O Lietuvoje? – paklausiau Chamzi, grupės vadybininko.
– Be problemų, – trumpai atsakė ir nusišypsojo. – Mes norėtumėme rengti pasirodymus visur.