Aplinkos apsaugos departamento direktoriaus pavaduotoja Angelė Plančiūnaitė, nuvažiavusi patikrinti Juodos upelio būklės, jo dugnu vaikščiojo sausais bateliais ir tvirtino, kad to dar niekada nebuvo regėjusi
Keikia melioratorius
Kad Juodžio ežero vandens lygis krisdavo, yra buvę ne kartą. Tada ir Juoda tapdavo seklesnė. Šią vasarą nuo Vadoklių beveik iki Jotainių, apie penkiolikos kilometrų ruože, upelis liko sausas. Pasekmės liūdnos – žuvo augmenija, žuvys, vandens gyvūnai. Anot A.Plančiūnaitės, mokslininkai, ruošęsi tirti specialiąją žvejybą, suglumo. Tirti nebuvo ko, tačiau ir žuvų likučių nematyti: galbūt jos pasitraukė kartu su vandeniu. Džiūsta ir aplinkiniai šuliniai. A.Plančiūnaitė aiškina, kad ir upelio, ir šulinių gruntiniai vandenys tie patys. „Naudoti tuos požeminius vandenis upeliui atgaivinti būtų nusikaltimas gamtai, nes tai švariausias geriamasis vanduo, jį reikia duoti tik žmogui”. Upelio pakrantėse yra įsikūrusių sodybų. Dauguma jų varganos. Tačiau prie upelio gyventi buvo gera. Žmonės čia maudėsi, skalbė, sėmė vandenį gyvuliams. Dabar jie pyksta, keikia melioratorius, kurie prieš keturiasdešimt metų, dar sovietmečiu, suardė gamtos harmoniją, sausindami laukus ir tvenkdami upes. Susirūpinę ir valdininkai.
Žmonės nepanikuoja
Daugumos prie upelio krantų įsikūrusių sodybų gyventojai gyvena ramų gyvenimą, žemumų žmonės net negirdėję, kad Juodos upelio aukštumose vandens nebėra nė lašo. Gražios sodybos šeimininkė Lina Balilionienė sako, kad Juodoje ties Kabeliais vandens užtenka. Šiemet žmonės, kur sekliau, pagilino duburėlius. Karvių girdyti prie upelio seniai niekas nebeveda. Vanduo statinėmis ir cisternomis pristatomas į ganyklas. Važiuojant iš Velžio ligi Vadoklių karvučių matyti nedaug, nors žolė atsigavusi. „Kad beveik niekas nebelaiko, neapsimoka, – sako
kita sodietė Leonora Revikienė, auginanti vieną karvutę savo reikmėms. – Vandens dar užtenka, šulinyje – visas rentinėlis. Žmonės pieno iš miesto nesiveža – nusiperka vieni iš kitų. Valstybei parduoti neapsimoka”.
Pradedant Jotainiais karvių ganosi daugiau. Tvarkingoje sodyboje prie namo ant suoliuko sėdėjęs senolis Povilas Žagunis pasakojo, kad pienelio iš kaimo parneša jį slauganti moteris, karvių dar yra, nors sodybose likę tik vieniši arba nukaršę senukai. Karvutėms vandens šeimininkai dar prasimano, blogiau dėl pašarų – išdžiūvus žolei teko pjauti javus ar šerti atsargomis, sukauptomis žiemai.
Prie pat keliuko ant žemo pasvirusio stulpo įsikūrusi gandrų šeima sėkmingai išperėjo ir augina vaikus, vadinasi, drėgmę mėgstančių varlių netrūko.
Sausros padariniais kur kas daugiau susirūpinę mokslininkai negu Juodos pakrančių gyventojai. Vadoklių seniūno pavaduotojas Vytautas Kaupas sakė, kad dėl vandens papildomų rūpesčių neturėjo. Žmonės išsiverčia patys. Tik porą kartų vežė vandenį prie kapinaičių, nes to pageidavo aplinkiniai.