Lietuvoje deklaruojama apie 2400 ha vaistažolių, bet šis verslas paliktas likimo valiai
Esame įpratę, kad net dėl menkiausio negalavimo saujomis geriame sintetines tabletes. Kai ligų sukėlėjai pripranta, tada griebiamės vis stipresnių. O kas toliau? Sugadinta sveikata. Juk ir prie pačios brangiausios vaistų reklamos pabaigoje greitakalbe paberiama: „Dėl šalutinio poveikio būtina pasitarti su gydytoju ar vaistininku”. Vadinasi, tas šalutinis poveikis gali būti grėsmingas. Tik kas iš to tarimosi, jeigu dalis gydytojų farmacijos verslo ryklių yra „patepti”, todėl net rašydami receptą nurodo, kurioje vaistinėje tabletes reikia pirkti, o vaistininkai taip pat suinteresuoti kuo daugiau jų parduoti. Statistika skelbia, kad apie 10 procentų siūlomų tablečių yra padirbtos, todėl dar pavojingesnės sveikatai.
Vaistažolės prilyginamos pievoms ar ganykloms
Lietuvoje jau senovėje buvo žinomos vaistingosios žolelės, augalai, kuriais žmonės gana sėkmingai gydėsi įvairius negalavimus. Jas dažniausiai rinkdavo senyvo amžiaus moterys, vadinamos žolininkėmis, net žiniuonėmis, kurios gydymo paslaptis paveldėdavo iš savo motinų. Švenčionyse jau daugiau kaip 200 metų gyvuoja vaistažolių supirkimo ir perdirbimo fabrikas, kasmet paruošiantis tonas čiobrelių, puplaiškių, bruknių, meškauogių lapų, liepžiedžių, ramunėlių ir kitokių gėrybių, kurios daugeliu atvejų galėtų sėkmingai pakeisti cheminius preparatus.
Daugelis kalbintų ūkininkų sako, kad šis verslas vis labiau darosi nuostolingas, todėl žadama jo atsisakyti. Ukmergės rajone ūkininkaujantis Albertas Dalinkevičius „Kauno dienai” sakė, kad valdo 50 ha ūkį, kuriame savo reikmėms augina grūdų, o garbingiausia vieta dirvose skiriama vaistažolėms. Tiesa, reikia prideramą plotą palikti juodiesiems pūdymams, nes tokiu būdu išnaikinamos piktžolės. Be to, reikalinga sėjomaina. Vaistiniai augalai bet kur ir bet kaip neauga, nors tūlam miestiečiui gali atrodyti kitaip – vaistažolių gali rasti ir nedirbamuose laukuose, ir miškuose.
A.Dalinkevičius pasiskundė, kad dalis vaistažolių derliaus, kaip ir kiti kultūriniai augalai, šiemet iššalo. Per penkiolika ūkininkavimo metų, anot šio ūkininko, pasitaikė vos trejetas metų, kuriuos būtų galima pavadinti sėkmingais. Šiuo verslu užsiiminėjantiems žmonėms būtinai reikalinga valstybės parama.
Tačiau, anot A.Dalinkevičiaus, hektaras vaistažolių lauko dabar prilyginamas … pievoms ir ganykloms. Už tai iš paramos fondų už vaistažolių hektarą gauna vos po 120 litų. „Mano ūkis priklauso nederlingų žemių zonai, todėl papildomai gaunu dar po 130 litų. O pinigų ūkininkavimui verkiant reikia. Štai nusipirkau ramunėlių nuėmimo kombainą, už kurį ilgą laiką negaliu skolų išsimokėti.
Tiesa, ekologiškai auginamų vaistažolių hektaras dotuojamas 1600 litų, bet jeigu nori vaistažoles auginti pramoniniu būdu, tai apie ekologiją reikėtų pamiršti. Mūsų atveju tinkamiausia – tausojamoji žemdirbystė”, – samprotavo ūkininkas.
Kelis šimtus šioje srityje dirbančių žemdirbių stebina ir jaudina jų verslo ignoravimas. Kaip žinoma, vaistines žoles reikia gerai išdžiovinti. Saulėje negalima – žūtų vaistinės medžiagos, todėl reikalinga speciali džiovykla, aktyvi ventiliacija, kurios įrenginiai brangiai kainuoja, o tokių džiovyklų statybos valstybė nedotuoja. Mano, kad tai – jau pramoninė gamyba.
Brangiai kainuoja žaliavos tyrimai, už kuriuos patiems reikia mokėti. Štai norint mikrobiologiškai ištirti kiekvieną pristatomą partiją, reikia mokėti po pusšimtį litų, o jeigu tirs, ar nėra sunkiųjų metalų, tada jau be kelių šimtinių neapsieisi.
Kiek mokėsit? Pasakysim, kai atveši
Vaistažoles auginantys žmonės kaip akibrokštą priima sutarčių sudarymo tvarką. Ne vienas tvirtino, kad su žaliavos pirkėjais iš anksto susitarti dėl kainos neįmanoma. Todėl sunku planuoti savo verslą. Anot ūkininko A.Dalinkevičiaus, kainą sužinai tik tada, kai vaistažoles atveži į supirkimo punktą ar fabriką. Tokiu atveju gali pasirinkti: grįžti atgal, ar sutikti su siūlomais pinigais. Paprastai pasirenkamas antrasis variantas, nes tuščiai varinėti transportą nuostolinga, be to, ir kitose supirkimo vietose panašios kainos.
Už džiovintų ramunių kilogramą supirkėjai moka apie devynis litus, o medetkų, melisos, mėtų – po septynis litus. Tačiau vaistinėse ir kitose pardavimo vietose toks kiekis parduodamas dešimteriopai brangiau. „Argi taip brangiai atsieina vaistažolių supakavimas?” – abejoja ūkininkai.
Kiek kitokios nuomonės yra supirkėjai, gamintojai. Štai tikrosios ūkinės bendrijos „Mėta” direktorius Mindaugas Vyskupaitis „Kauno dienai” sakė, kad labai sunku iš anksto sutartimis įsipareigoti, nes vienas ūkininkas žaliavos atveža labai mažai, o kitas visai nieko, – vaistažolės neužaugo.
Šio verslininko nuomone, kartais vaistažolių dėžutė, kitaip sakant, įpakavimas, gali brangiau kainuoti už patį jos turinį. Todėl taip ženkliai skiriasi žaliavos supirkimo ir produkcijos pardavimo kainos.
M.Vyskupaitis taip pat mano, kad vaistažolių auginimas Lietuvoje nepripažįstamas kaip ūkio šaka. Žadama pripažinti tik nuo ateinančių metų, iš struktūrinių fondų numatomos dotacijos netradicinio verslo vystymui.
Parduotuvėse – kiniški česnakai
Jau esame įpratę prie brukamos kiniškos pramoninės produkcijos, bet pastaruoju metu didžiosiose parduotuvėse gali įsigyti tik kiniškų … česnakų. Nejaugi jie Lietuvoje išnyko? Ūkininkai tvirtina atvirkščiai ir dar padejuoja, kad lietuviškus labai sunku parduoti.
UAB „Švenčionių vaistažolės” tiekimo skyriaus vadovas Aleksandras Kairys tvirtino, kad fabrikas kasmet superka apie pusšimtį tonų vaistingųjų augalų.
Šiemet sutartys sudarytos su 70 ūkininkų, kurie žaliavą veža iš visos Respublikos. Fabrikas nesirenka, ar rajonas yra švaresnis, ar jame stovi daug chemijos ir kitų aplinką teršiančių gamyklų. Yra du supirkimo punktai – Švenčionyse ir Varėnoje, kuriuose perka čiobrelius, puplaiškius, bruknes, liepžiedžius, ramunėles ir kitokius sveikatą gerinančius augalus.
A.Kairys pripažino, kad lietuviški augalai yra geresnės kokybės, švaresni, bet daugiausia, apie 90 procentų, vaistažolių importuoja. Kodėl? Atsakymas aiškus: atsivežtiniai net keliskart pigesni. Pavyzdžiui, vietiniams augintojams už medetkas Švenčionių fabrikas moka po 7 litus, o lenkų ūkininkai pasitenkina ir keturiais.
Lietuvoje yra keletas vaistažoles superkančių firmų, bet visi žaliavą tempia ne tik iš Kinijos, bet ir Egipto, Lenkijos, kitų valstybių. Vaistažolių augintojų asociacijos „Abiflora” duomenimis, prieš keletą metų šioje srityje dirbo 128 ūkininkai, dabar – perpus mažiau, o stambesnių jau tik 15-16 priskaičiuotum. Seniau asociacija priklausė prie Žemės ūkio globojamų organizacijų, bet, anot M.Vyskupaičio, nesulaukę rimtesnės paramos, iš šios žemdirbių savivaldos organizacijos išstojo.
Besidomint šia tema teko patirti, kad valdžios struktūrose nelabai kas žino, kam privalu spręsti vaistažolių augintojų problemas. Ši veiklos sritis priklausytų ir Sveikatos apsaugos, ir Finansų ministerijoms, bet aiškiai trūksta veiklos koordinavimo. Žemės ūkio ministerijoje pasakė, kad tuo užsiima specialistas Vaclovas Dziena. Jis siūlo vaistažolininkams kooperuotis, tada šie darbai eitų kur kas sklandžiau. Nepaisant to, kad kitose žemės ūkio srityse kooperacija jau daugelį metų vis neišauga iš vystyklų, sunkiai tikėtina, kad vaistažolininkai padarytų stebuklą.
Lenkai apgaudinėja?
Jau kuris laikas gyvename pagal Europos Sąjungos nurodymus, kurių stengiamės kuo stropiausiai laikytis. Tačiau ar visada pagrįstai? „Mėtos” direktorius M.Vyskupaitis pabrėžė, kad ne viską galima „tempti ant vieno kurpalio”. Juk nepalyginsi, sakykim, Italijos, Ispanijos ir Lietuvos gamtos sąlygų. Tai taikytina ir auginant vaistažoles. Suprantama, kad ši žaliava kur kas pigesnė vadinamosiose trečiojo pasaulio valstybėse, nes ten žmonės tenkinasi minimaliu atlyginimu. Tačiau kodėl vaistažolės dvigubai pigiau parduodamos, pavyzdžiui, Lenkijoje, kuri kaip ir mes – ES valstybė?
Vaistažolių supirkėjai noriai aiškino šią viešą paslaptį – kaimynų valstybėje ir vaistažolių augintojai gausiai, sakoma, net 50 procentų, dotuojami iš nacionalinio biudžeto. Tačiau mūsiškiai valdininkai vienu balsu tvirtina, kad taip daryti neleidžia net kitų pinigus stropiai skaičiuojantys ES komisarai. Kodėl į tai nekreipia dėmesio Lenkijos vyriausybė?
Žemės ūkio ministerijos specialistas V.Dziena „Kauno dienai” sakė, kad nuo 2004 metų Europos Sąjunga smulkiai revizuoja savo narių nacionalinius biudžetus, tikrina, ar dotacijomis nebus iškreipta tarp šalių vykstanti konkurencija. Ilgai negalima išmokėti žemdirbiams paramos dėl pernykštės žiemos ir šios vasaros nuostolių. „O kodėl šių reikalavimų nepaisoma Lenkijoje, kodėl ten dotuojami ne tik vaistažoles auginantys ūkininkai?” – primygtinai teiravomės šio specialisto. „Oficialiai ir Lenkija nedotuoja, nes tai atsispindi visose ataskaitose, bet praktikoje, matyt, yra kitaip. Toks žaidimas yra gana pavojingas, nes, pavyzdžiui, Italija, Vokietija, kitos valstybės dėl panašių dalykų į ES biudžetą turėjo sugrąžinti nemenkas sumas eurų”, – tvirtino V.Dziena ir pridūrė, kad Pasaulio prekybos organizacija, kuriai priklauso ir Lietuva, vis atkaliau reikalauja, kad būtų uždraustos bet kokios produkcijos dotacija.
Prieš keletą dienų, per Žolinę, į savo šventę Radviliškio rajone buvo susirinkę ir vaistažolių augintojai. Net per šventės šurmulį prasimušė nerimas dėl verslo ateities. Dvikova su sintetinių tablečių valia ir galia dar nelaimėta. O gal pergalių nereikia? Kiekvienas turėtų sąžiningai susirasti savo verslo nišą, kurio varomoji jėga būtų ne tik beatodairiškas naudos vaikymasis.