Kėdainių miesto Rotušės aikštėje atidengtas paminklas kunigaikščiui Jonušui Radvilai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės unijos su Švedija iniciatoriui. 2005 metais sukako 350 metų nuo šios unijos, dar vadinamos Kėdainių sutartimi, pasirašymo.
Kelias nuo idėjos iki paminklo buvo ilgas. Atgimimo laikais Kėdainiuose vykusiame Sąjūdžio mitinge išsakiau mintį, kad kėdainiečiai turėtų pagerbti savo miesto istoriją, LDK didikų Radvilų atminimą, pastatydami paminklą.
Dešimtmetį brandinta idėja
1995 metais iš Kėdainių kilęs skulptorius Algirdas Bosas ėmėsi iniciatyvos ir sukūrė paminklo eskizą. Jis buvo pristatytas miesto tarybos nariams, eksponuotas Rotušės parodų salėje, tačiau tuo viskas ir baigėsi. Po beveik dešimtmečio Kėdainių kraštiečių klubo nariai, susirinkę Vilniuje į kasmetinę sueigą, nusprendė atgaivinti paminklo kūrimo idėją. Iniciatyva šį kartą išgirsta: pernai gegužę paskelbtas paminklo eskizų konkursas, jame dalyvavo 13 skulptorių iš visos Lietuvos. Meniškiausiais buvo pripažinti skulptoriaus Algirdo Boso eskizai, juk šio paminklo mintį menininkas brandino daugiau nei dešimt metų. Skulptoriaus kūryboje rasime nemažai monumentų istorine tema. Tai paminklai garsiajam pamokslininkui, botanikui, pranciškonų kunigui Jurgiui Ambroziejui Pabrėžai Kretingoje, pirmosios lietuviškos knygos autoriui Martynui Mažvydui Klaipėdoje, reljefų kompozicija „Bokštas”, skirta Klaipėdos istorijai. Menininko skulptūros įgyvendintos taip pat ir Latvijoje, Vengrijoje, Bulgarijoje, Vokietijoje bei Pietų Korėjoje, skulptoriaus kūryba pelnė pripažinimą – jo kūrinių įsigijo Tretjakovo galerija Maskvoje, Lietuvos nacionaliniai muziejai.
Bronzinis istorijos metraštis
Algirdo Boso sukurtas paminklas meniškas, originalus, santūrių plastinių formų, jame puikiai suderintos juvelyrinės detalės ir didelės plastinės plokštumos. Tai didelis skulptoriaus Algirdo Boso kūrybinis laimėjimas. Centrinė paminklo figūra – Jonušo Radvilos, Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės etmono, maršalkos, Žemaitijos generalinio seniūno. Bronzinę skulptūrą į Rotušės aikštę įkomponavo Kėdainių miesto architektas Vytautas Kundrotas, greta didingos reformatų bažnyčios silueto, senosios rotušės fone, kurios reljefas puošia ir paminklą. Paminklas įžiūrimas iš visų keturių pusių, tai tarsi istorijos metraštis, kuriame surašytos datos, įspausti herbai, nulieti šarvuoti lietuvių ir švedų kareiviai, portretiniai Kristupo Radvilos Perkūno ir Kristupo Radvilos bareljefai. Įspūdingai šiandien skamba paminkle iškaltas Jonušo Radvilos šūkis: „Pro Patria, pro Rege, pro Deo religione”. Po daugiau nei 300 metų Jonušas Radvila sugrįžta į savo miestą, kviesdamas mylėti tėvynę, Dievą, tautą. Dviejų ištiestų rankų paspaudimu skulptūroje išreikšta dviejų šalių – Lietuvos ir Švedijos – bendravimo esmė ir Kėdainių unijos svarba. Skulptūroje Jonušo Radvilos figūra atsirėmusi į iždo skrynią. Skulptorius panaudojo istorijos faktą: 1655 metais caro kazokams okupavus Vilnių Jonušas Radvila iš Vilniaus į Kėdainius išgabeno valstybės iždą. Kėdainiai kurį laiką buvo tapę Lietuvos sostine.
Gimtadienio dovana – monumentas
Rugpjūčio 11-13 dienomis Kėdainiai šventė 634-ąjį miesto gimtadienį. Tai jau dešimtoji miesto šventė. Šiemet čia vyko daug smagių renginių – liaudies meistrų darbų mugė, senamiesčio gatvėse šurmuliavo folkloro giedotojai, kapelos, šokėjai, pučiamųjų orkestrai.
Svarbiausias šventės įvykis – paminklo kunigaikščiams Radviloms atidengimas senojoje Kėdainių Rotušės aikštėje. Į šventę susirinko keli tūkstančiai miestelėnų, miesto valdžia, dalyvavo bičiuliai iš Švedijos Svalovo municipaliteto, Lenkijos Kujavos pamario vaivadijos, Estijos Kochtla Jarvės miesto. Skulptorius Algirdas Bosas jausmingai kalbėjo apie paminklo kelionę iš liejyklos Vilniuje į Kėdainius: „2006 Viešpaties metų rugpjūčio 9 dieną 15 val. 15 min. Jonušas Radvila grįžo į Kėdainius. Visiems laikams sugrįžo į savo miestą. Tuo pačiu keliu, per Šėtą, su Lietuvos valstybės iždo skrynia, kaip tąkart, prieš 350 metų. Visą kelią jo veidas buvo nukreiptas Kėdainių link”.
Atidengus paminklą Evangelikų bažnyčioje vyko vargonų muzikos koncertas, skambėjo Johanno Sebastiano Bacho muzika, atsivežtais vargonais skambino Dainius Sverdiolas. Po karo uždarius šią bažnyčią senieji vargonai nutilo – buvo išnešioti, išdraskyti. Kaip reikėtų, kad šioje Radvilų funduotoje bažnyčioje būtų atstatyti vargonai, kad čia nuolat vyktų koncertai bei parodos.
Kėdainiai vakar ir šiandien
Prisimenu Kėdainius pokario metais. Mačiau, kaip vokiečių kareiviai susprogdino naujus modernios architektūros pastatus – gimnaziją, apskrities ligoninę, banką, paštą, šešis tiltus per Nevėžį, buvusius grafo Eduardo Totlebeno dvaro rūmus miesto parke. Vokiečiai tai padarė ne fronto sąlygomis, ne mūšių metu, bet pažeisdami tarptautines konvencijas. Tada Kėdainiai buvo virtę griuvėsiais. Centrinėje Gedimino gatvėje driekėsi didžiulės eilės prie duonos, teko daug jose pastovėti…
Po 1990-ųjų, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, miestas pradėjo susigrąžinti savo istorinę savastį, slopintą nacių ir sovietų okupacijų. Iš senamiesčio iškeltos kareivinės, fabrikai, čia įkurtas puikus Kėdainių krašto muziejus, Paveikslų galerija, pradėti atstatyti senieji pastatai senamiestyje. Planuojama atstatyti unikalų pėsčiųjų tiltą per Nevėžį, puošusį miestą prieš karą. Šį tiltą yra piešęs garsus prieškario dailininkas, scenografas Mstislavas Dobužinskis. 2001 metais Kėdainiuose įkurtas vienas moderniausių muziejų Lietuvoje – tai Janinos Monkutės-Marks muziejus su įdomia šios dailininkės ekspozicija. Restauruotose Kėdainių sinagogose įsteigtas kultūros centras, veikia muzikos, dailės mokyklos.
Istorija – ne iš vadovėlių
Istorija dažnai numiršta istorijos vadovėlių puslapiuose, senuose pergamentuose. Menininkams suteikta Dievo malonė prikelti istoriją, garsias asmenybes tarsi naujam gyvenimui. Paminklo Radviloms pastatymas Kėdainiuose reikšmingas ne tik šiam miestui. Pirmą kartą Lietuvoje pagerbti kunigaikščiai Radvilos – nevainikuoti Lietuvos karaliai, kelis šimtmečius lėmę ir kūrę Lietuvos likimą.