Šio teksto pavadinimas, nepaisant pagarbos laikinai einančio generalinio prokuroro pareigas Vytauto Barkausko personai, manau, turi tam tikrą prasmę.
Jo kandidatūrą iš trijų galimų buvusio generalinio prokuroro – Aukščiausiojo Teismo teisėju tapusio Antano Klimavičiaus – pavaduotojų Seimas pasirinko kaip tinkamiausią ir priimtiniausią.
Nors visuomenė šiuo tinkamumu kol kas dar neturėjo progos įsitikinti, galima manyti, jog V. Barkausko pasirinkimas – politiškai labai simboliškas. Mat generalinės prokuratūros hierarchijoje šis pareigūnas kuravo daugiausiai finansinius-ūkinius prokuratūros klausimus. Ir kitaip nei kiti du kolegos – Gintaras Jasaitis bei Vaida Urmonaitė – niekada „neapsišvietė” nei Rolando Pakso apkaltos metu, nei praėjusiais metais nagrinėjant Seimo narių kyšininkavimo skandalą ar Artūro Zuoko ir Viktoro Uspaskicho bylas.
Iš tiesų – svarstyti kuris iš trijų A. Klimavičiaus pavaduotojų buvo labiausiai vertas laikinųjų generalinio prokuroro pareigų – bergždžias reikalas. Galbūt galima manyti, kad naujas laikinasis prokuratūros vadovas – pats sąžiningiausias iš kada nors šiame poste buvusių pareigūnų, tačiau toks politikų sprendimas reiškia mažiausiai bent kelis dalykus.
Pirmiausia, tai tikriausiai liudija absoliutų šalies vadovo Valdo Adamkaus fiasko, dar pirmojoje kadencijoje įstatymiškai sau delegavusio kone visų svarbiausių teisėsaugos pareigūnų skyrimo teisę, taigi netiesiogiai – ir atsakomybę už visų institucijų veiklą.
Neprošal priminti, jog A. Klimavičius – V. Adamkaus kandidatas į generalinio prokuroro postą, ten atsiradęs po ilgokų politinių kautynių su konservatoriais, kurios baigėsi skausmingu ir kelis šimtus tūkstančių litų valstybės biudžetui kainavusiu jo pirmtako Kazio Pėdnyčios išspyrimu.
Anąsyk – 2000-aisiais – netgi toks gana brutalus Konstitucijos nepaisymas visuomenei nepasirodė šokiruojantis – politinis tikslas pateisino priemones, užtikrinančias, kad tik tokiu būdu bus atsikratyta K. Pėdnyčios, kuriam jau viešai buvo prigijusi „kišeninio prokuroro” pravardė.
Turint galvoje, kad generalinio prokuroro institucija – įstatymiškai gana apsaugota nuo politinės konjunktūros vėjų (prokuratūros vadovas skiriamas net septynerių metų kadencijai teikiant prezidentui ir pritariant Seimui), kyla klausimas: o kodėl iš šio posto pabėgo A. Klimavičius?
Toks klausimas yra būtinas norint iš šalies vadovo išgirsti labai aiškų ir konkretų atsakymą: ar galime laikyti, kad penkerius metus trukęs administracinis eksperimentas baigėsi? Ar galime laikyti, jog V. Adamkaus sprendimas sukoncentruoti savo rankose visų teisėsaugos institucijų pavaldumą baigėsi akivaizdžia nesėkme? Nors V. Adamkaus rankose liko visi jo sukalti kuolai – teisė tiesiogiai daryti įtaką skiriant Generalinės prokuratūros, Specialiųjų tyrimų tarnybos, policijos ir saugumo vadovus.
Manau, kad vis dėlto turime kalbėti apie fiasko. Viena vertus, dėl to, kad sunku patikėti, jog ilgametę darbo prokuratūroje patirtį ir tokią reputaciją turintis pareigūnas kaip A. Klimavičius būtų savanoriškai lėkęs iš savo pareigų, jeigu tą darbą dirbdamas būtų jautęs komfortą. Kitas dalykas – jeigu buvęs generalinis prokuroras būtų paprasčiausias nesusipratimas arba, pagaliau, teisinis diletantas, vargu ar jam dabar kas nors būtų siūlęs pareigas net Aukščiausiajame Teisme.
Taigi turime kalbėti apie kitokias tokio A. Klimavičiaus sprendimo, o gal ir pasekmių visai visuomenei priežastis.
Praėjusieji metai Lietuvos specialiosioms tarnyboms buvo ypatingi tuo, kad šalia visų naujų kodeksų juridinių reformų santykiuose su politikais tapo svarbu ant kaktos užsirašyti visai ne juridinį terminą – „ne laiku”.
„Ne laiku” pradėti tyrimai, „ne laiku” Seimo nariams pareikšti įtarimai kyšininkavus, „ne laiku” atliktos kratos politinių partijų būstinėse. O taip pat ir tariamai teismuose subliuškusios politikų kyšininkavimo bylos.
Viskas būtų taip, jeigu konservatorių lyderis Andrius Kubilius nesenai nebūtų pareiškęs, kad Seimo narių korupcijos skandalas iš tiesų buvo ne tik plikas skandalas, o tokia buvusi reali politinių partijų veiklos norma. Dar gi paprašytas įvertinti partijos bičiulio Arvydo Vidžiūno dalyvavimą slapta įrašytuose pasiplepėjimuose su kompanijos „Rubicon group” verslininkais, jis patvirtino, jog tai iš tiesų buvo partijos mėginimai iš tos kompanijos gauti lėšų ir finansuoti politines konservatorių kampanijas. Tačiau A. Kubilius, kaip partijos vadovas, prisiėmė atsakomybę už tai, kad vieno iš jų partijos narių ir vadovų veiksmai tąsyk atitiko visos jų partijos interesus. Kitos partijos kol kas to nepripažino.
Tačiau ar tai keičia reikalo esmę, kuri vis dėlto yra labai paprasta: politikams nusibodo žaidimas skiriant naujus žmones į nuo jų valios nepriklausančias teisėsaugos institucijas. Prieš metus politinių žaidimų auka tapo STT vadas Valentinas Junokas. Dabar – generalinis prokuroras A. Klimavičius.
Neidealizuodamas tų pareigūnų veiklos drįstu teigti, jog politikams, pradedant V. Adamkumi, labiau prie širdies kišeniniai pareigūnai. Ūkininkai… Tokie pat, kaip prieš dešimtį metų pas premjerą Adolfą Šleževičių buvęs kone kasdien vaikščiojęs ir savo pavaldiniams algų maldavęs, tačiau nė vieno visuomenei naudingo sprendimo nepriėmęs generalinis prokuroras Vladas Nikitinas.
Į Generalinę prokuratūrą, regis, grįžta tie patys laikai.
Rytas Staselis
„Vakarų eskpresas”