Kol policijos eismo priežiūros tarnybos viršila Vygintas Kapočius pildė protokolą, už kelių dešimčių kilometrų magistralėje Vilnius-Kaunas gulėjo automobilio mirtinai sužalotas žmogus. Tokios situacijos, neįtikimos iš pirmo žvilgsnio, liudytoju praėjusio penktadienio vakarą tapo LŽ korespondentas, į nelaimės vietą atvykęs gerokai anksčiau už tame pačiame kelyje patruliavusius eismo priežiūros pareigūnus.
Ilgus šventadienius jau tradiciškai lydi skaudžios nelaimės. Prekybininkai skaičiuoja parduotą neregėtą kiekį alaus ir stipresnių gėrimų, o štai pagalbos tarnyboms – medikams, ugniagesiams, viešosios tvarkos sergėtojams – tenka visai kitoks „derlius”. Jiems šventinės dienos ypač įtemptos. Tuo metu, kai prekybininkai iš džiaugsmo trina rankas, gydytojai ir policininkai pagrįstai nerimauja – ar būtų kaitra, ar vėsesni orai, jų laukia karštymetis. Iškalbingiausiai šventinio svaigulio siautulį atspindi įvykių statistika. Ji – pribloškianti. Žuvusieji jau skaičiuojami ne vienetais, o dešimtimis. Antra tiek – sužalotųjų. Nors policijos eismo priežiūros tarnyba šventadieniais sustiprina budėjimą ir rengia reidus, padėtis negerėja. Kuo toliau, tuo daugiau sulaikoma neblaivių vairuotojų, ne mažiau įkliūva ir kitokio plauko eismo tvarkos pažeidėjų. Pagrindo prognozuoti kraupios statistikos derlių davė ir LŽ korespondento kelionė į pajūrį. Pirmiausia jo laukė susitikimas su policijos eismo priežiūros tarnybos pareigūnais, paskui, jau išsiskyrus su tvarkos sergėtojais, – ant kelio gulintis mirtinai sužalotas žmogus.
Spusteli akceleratorius
Magistralėje Vilnius-Kaunas leistinas greitis – 100 km/val. Greitkeliu tarp Kauno ir Klaipėdos leidžiama važiuoti 30 kilometrų greičiau. Kelių eismo priežiūros tarnyba karštais vasaros šventadieniais ne visada pajėgi užtikrinti, kad būtų paisoma šių reikalavimų. Pajūrio link judantis nenutrūkstamas transporto srautas bent jau antrąja juosta vidutiniškai 15-20 kilometrų viršija leistiną greitį. Eismo priežiūros tarnybai šis faktas gerai žinomas. Apie pakelėje įsitaisiusį patrulių ekipažą vairuotojai vieni kitus įspėja mirksėdami šviesomis. Į pareigūnų pinkles įkliūva nebent tie, kurie neatkreipia dėmesio į perspėjimus. Pravažiavusieji postą vėl spusteli akceleratorius. Neteisinga būtų teigti, jog toks budėjimas nueina perniek. Anaiptol. Pamainą baigęs ekipažas parsiveža šūsnį administracinių teisės pažeidimų protokolų. Nuo tada, kai policijos eismo priežiūros tarnybos pareigūnams buvo uždrausta vietoje imti baudas, protokolas tapo bene pagrindiniu darbo stimulu.
Stručio taktika
Kuo daugiau surašoma protokolų – tuo geriau, vadinasi, tarnyboje laikas ne tuščiai praleistas. O visa kita lyg ir nebe taip aktualu. Nesvarbu, kad pravažiuojantieji pro policininkus, pildančius protokolą nutvertai atsitiktinei aukai, ir toliau viršija leistiną greitį. Strutis tokiu atveju turbūt kiša galvą į smėlį, o eismo priežiūros tarnybos pareigūnai gali prisidengti protokolais. Ar tvarkos keliuose sergėtojai nėra pernelyg sureikšminę jų svarbos? Juk patruliavimas – ne tik stovėjimas pakelėje ir protokolų rašymas. Neatmetama galimybė, kad šio biurokratinio akto pildymas penktadienio vakarą vienam iš eismo tvarkos pažeidėjų kainavo gyvybę. Tokios didelės kainos už prasižengimą gal ir būtų buvę įmanoma išvengti, jei policijos eismo priežiūros tarnybos 1-ojo būrio vyriausiojo patrulio viršilos Vyginto Kapočiaus ekipažas, užuot stovėjęs pakelėje, būtų patruliavęs magistralėje. Pareigūnai, pavažiavę kelias dešimtis kilometrų Kauno link, sutemose neabejotinai būtų atkreipę dėmesį į kelyje pavojingai šlitinėjantį siluetą.
Teko rizikingai manevruoti
Penktadienio vakarą, prieš ilgesnį dviem šventinėmis dienomis savaitgalį, pajūrio link judantis automobilių srautas net sutemus dar buvo gana intensyvus. Už penkių dešimčių kilometrų nuo Vilniaus iš priekio atvažiuojantys vairuotojai pradėjo intensyviai mirksėti šviesomis – suprask, šalikelėje įsitaisęs policijos ekipažas. Elektrėnų apylinkes apgaubusiose sutemose žybsinčius tarnybinio automobilio švyturėlius tikėjausi pamatyti iš toli, kaip ir derėtų. Deja, išvydau juos, netikėtai sumirguliavusius šoniniame lange, jau pravažiuodamas. Tokioje situacijoje nelengva buvo suvokti, kam tie signalai skirti. Norėdamas įvykdyti pareigūnų reikalavimus privalėjau rizikingai manevruoti – staiga stabdyti mašiną antroje eismo juostoje, kad, kirtęs pirmąją, kuria vienas paskui kitą riedėjo automobiliai, sustočiau šalikelėje. Ar tinkama tokia maskavimosi sutemomis forma, pasiteiravau viršilos Kapočiaus, sėdėjusio policijos automobilyje? Juk „pakrūmių praktika” jau seniai plačiai išgvildenta žiniasklaidoje ir pasmerkta pačių policijos vadų. Atsakydamas į tai viršila Kapočius pasidžiaugė, jog spaudos neskaito, nebent pasklaido vieną bulvarinį laikraštį.
Padėtis nekontroliuojama
Norint užpildyti protokolą tereikia įrašyti pažeidėjo asmens duomenis, vairuotojo pažymėjimo numerį, pažeidimo punktą. Dar šiek tiek laiko prireiktų radijo ryšiu susisiekti su duomenų baze ir patikrinti, ar nesuklastoti dokumentai bei koks pažeidėjo nuobaudų „kraitis”. Atlikti tokiai nesudėtingai procedūrai turėtų užtekti kokių dešimties minučių. Net ir tiek – per akis. Iš tiesų protokolo pildymas užtruko… beveik pusę valandos! Kad tiek laiko būtų rašomos kelios eilutės, galima suvokti nebent perfrazavus linksmą kareivišką priežodį: „Kol protokolas pildomas, tarnyba slenka”. Tačiau prisiminus, jog viršila Kapočius net pusę valandos iš brangaus eismo priežiūrai skirto laiko, už kurį sumoka mokesčių mokėtojai, praleido rašydamas protokolą, sakykit ką norit, darosi kažkaip nejauku. Tuo metu eismas magistralės ruože, kuriame budėjo 1-ojo būrio vyriausiojo patrulio ekipažas, praktiškai buvo nekontroliuojamas. Tirštoje tamsoje pajūrio link zvimbė nenutrūkstamas automobilių srautas.
Teisingumas – pasirinktinai
Dėl protokolo rašymo užtrukusi patruliavimo pauzė vis dėlto buvo pertraukta. „Margalink!” – šūktelėjo viršilos kolega, mindžikavęs lauke šalia tarnybinės mašinos, ir kilstelėjo lazdelę. Dideliu greičiu važiavęs automobilis pro jį stabdantį policininką pralėkė kaip pro tuščią vietą. Tikėjausi išvysti pažeidėjo persekiojimo operacijos pradžią ar bent išgirsti kolegoms perduodamą informaciją apie bėglį, bet… O, šventas naivume! Didžiai mano nuostabai, automobilį stabdęs pareigūnas nuleido lazdelę, tarsi ką tik nuvijęs uodą, o viršila Kapočius toliau ramiai pildė protokolą. Paklaustas, kokie galėtų būti pasirinktinai vykdomo teisingumo kriterijai, viršila atsakė „svariu” argumentu: „Jeigu ne jūs, būtume jį paviję”. Galbūt Kapočius ir tiki tuo. Tačiau šių eilučių autorius, aptardamas su savo keturiais suaugusiais bendrakeleiviais ką tik regėtą situaciją, niekaip negalėjo rasti atsakymo. Ypač sunku buvo viską paaiškinti automobiliu kartu važiavusiai Niujorko psichologei Reginai Kay, beje, konsultuojančiai Kvinso policininkus. Jos pažintis su Lietuvos policijos eismo priežiūros tarnybos pareigūnais prasidėjo reto „stambumo laimikiu”.
Patrulių nebuvo
„Esame Skvernelio žmonės”, – viršila Kapočius, įteikdamas ilgai rašytą protokolą, nežinia dėl ko paminėjo policijos eismo priežiūros tarnybos vado pavardę. Praėjus keliolikai minučių nuo atsisveikinimo su policininkais tame pačiame kelyje privažiavome mirtinai sužalotą žmogų, gulintį važiuojamojoje dalyje. Išbėgusieji į priekį bandė rankų mostais įspėti kitus apie nelaimę, nors patys tamsoje rizikavo būti partrenkti dideliu greičiu lekiančių automobilių. Štai tada galvoje vėl suskambo paskutinė Kapočiaus ištarta frazė, tik dabar – retoriniu klausimu: „Kur jūs, Skvernelio žmonės, esantys netoliese, tačiau ne čia, kur jūsų labiausiai reikia? Gal vėl rašote naują protokolą?”
Nepajudino nė piršto
Atslūgus pirmai pribloškiančių emocijų bangai staiga kilo dar baisesnė mintis – pėsčiąjį mirtinai sužalojęs automobilis galėjo būti tas pats, kuriam sustabdyti 1-ojo būrio vyriausiasis patrulis Kapočius nepajudino nė piršto. Juk sutampa ir nestojusios mašinos važiavimo kryptis, ir laikas. Ne, vis veju šalin tą mintį, nes niekieno sąžinei nelinkėčiau tokios naštos.