Sakralinės muzikos valandos per Kristupo vasaros festivalius suteikia renginiui išskirtinumo, kaskart pritraukia vis daugiau klausytojų
Jau dvyliktus metus Kristupo vasaros festivalis žmones kviečia į susitikimus: sunku įsivaizduoti vasarą be spalvingų operų, simfoninių koncertų, gitarų skambesio. Šiai šventei išskirtinumo suteikia jau vienuoliktus metus organizuojamos sakralinės muzikos valandos. Apie vargonų muziką ir gyvenimą kalbame su ciklo meno vadovu, lietuvių vargonavimo mokyklos įkūrėju profesoriumi Leopoldu Digriu.
Pradžia – maži koncertėliai
– Daugiau kaip dešimtmetį vyksta sakralinės muzikos valandos. Kaip kilo idėja jas rengti?
– Sovietmečiu Šv. Kazimiero bažnyčioje buvo ateizmo muziejus. 1988 metais ji grąžinta tikintiesiems, netrukus atvežti ir kompiuteriniai vargonai. Tuomet su dabartiniu vyskupu Jonu Boruta sutarėme po pamaldų sekmadieniais rengti po mažą koncertėlį. Taip viskas ir prasidėjo. Vėliau čia vykdavo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio konkursai. Tačiau „gyva” muzika ir lieka „gyva” muzika, o kompiuteriniai vargonai yra tarsi radijas, be dvasios. Tačiau įrengti vamzdinius vargonus dėl lėšų stokos atrodė nerealu. Taigi pradėjome svarstyti, kaip čia pastačius tikrą instrumentą. Svajonė išsipildė po aštuonerių metų – 2003-iaisiais.
Tikrai negaliu pasakyti, kam pirmam į galvą šovė mintis tuos vargonų koncertus įtraukti į Kristupo vasaros festivalio programą. Kai pradėjome, neturėjome jokių lėšų, trylika metų muzikavome už ačiū. Tada Kristupo vasaros festivalis mums šiek tiek padėjo ir skyrė atlikėjams nedidelius honorarus. O nuo 2003 metų mus pradėjo remti verslininkas Juozas Kazickas. Jis padėjo pabaigti ir vargonus. Dabar mes jau jaučiamės tvirtai ir galime kviestis atlikėjų iš užsienio.
Muzikuoti bažnyčioje nepopuliaru
– Kaip atrenkami kūriniai festivaliui?
– Programą siūlo patys atlikėjai, tačiau čia svarbus ir kitas aspektas. Bažnyčiose ne itin pageidaujami koncertai, ypač Lietuvoje. Todėl mes tuos koncertus vadiname religinės muzikos ir susikaupimo valandomis. Toks pavadinimas yra registruotas ir jau įprastas. O per Kristupo vasaros festivalio koncertus vargonininkų pasirodymus vadiname sakralinės muzikos valandomis. Juk esama nerašytų tiesų, tad atliekama muzika turi atitikti aplinką, tam tikrą bažnyčios aurą.
Paisome dar vienos taisyklės, deja, per festivalį ją kartais tenka sulaužyti: dvejus metus iš eilės stengiamės negroti to paties kūrinio.
Premjerų šiais metais dar nebuvo, tačiau pirmą sykį su vargonais grojo trimitai. Festivaliui įmanoma būtų užsakyti net specialų kūrinį, tačiau tam reikia daug lėšų. Kita vertus, moderni muzika bažnyčioje nėra tokia mėgstama, kaip klasikinė. Vasarą daug turistų, kurie užsuka paklausyti vargonų ar pažiūrėti bažnyčios, ir jiems moderni muzika nelabai patraukli.
Nenusileidžia užsienio firmoms
– Kokia vargonų būklė Lietuvoje šiandien?
– Seniau atveždavo į bažnyčią naujus vargonus, būdavo puikus atidarymas, ir tuo viskas baigdavosi. Dabar Lietuvoje yra kelios firmos, gaminančios vargonus. Viena jų priklauso garsiojo vokiečio Johanesso Klaiso mokiniui Laimiui Pikučiui, kuris padėjo pastatyti ir Šv. Kazimiero bažnyčios vargonus. O kita įsikūrė Marijampolėje. Ją įsteigė kunigas, kompozitorius, vargonininkas, dirigentas Ignacijus Sakalauskas. Šį pavasarį jis man paskambino ir pasakė, kad Marijampolės ir Vilkaviškio katedrose pastatė naujus vargonus, kokybe nenusileidžiančius Johanesso Klaiso įrengiamiems. Na, galvoju, žmogui ne visai gerai, bet buvau labai nustebintas, ypač Marijampolėje. Tikrai puikus instrumentas, nenusileidžiantis Vakarų firmoms. Tad susitarėme su dvasininkais bei su Kazicku ir kitais metais Kristupo vasaros festivalio filialą įsteigti Marijampolėje. Žinoma, ne visus kūrinius vešime ten, tik dalį.
Idėjų kyla ir troleibuse
– Jūs esate surengęs daugybę koncertų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse. Kaip suspėjate visur dalyvauti, tiek nuveikti?
– Dar dėstydamas Muzikos akademijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija) studentus įpratinau, kad į mano užsiėmimus vėluoti neįmanoma, kliūdavo ir už kelias sekundes. Kai kurie tai ligšiol prisimena nelabai maloniai, tačiau visa kyla iš mokėjimo organizuoti. Be to, aš dirbu nuolatos, ne tik sėdėdamas prie instrumento. Pavyzdžiui, važiuodamas troleibusu galiu kažką organizuoti, dėlioti mintyse, ne viena gera idėja yra kilusi įstrigus transporto spūstyje.
– Ar jau galvojate apie kitų metų festivalį?
– Sakralinės muzikos valandos tradiciškai susideda iš devynių koncertų. Pernai surengėme vienuolika, šiais metais jau dvylika. Dabar festivalį pradeda ir baigia lietuvių atlikėjai, per vidurį pasirodo užsieniečiai. Vargonininkai, kaip aš juokauju, lyg mafija, vieni iš kitų sužino, kas kaip groja, su kuo groja. Šv. Kazimiero bažnyčios vargonai visų pripažinti kaip vieni geriausių iš aplinkinių šalių. Čia yra unikali akustika, tuščioje salėje aidas išsilaiko aštuonias sekundes. Turbūt todėl dabar ne mes siūlome atvažiuoti, o patys atlikėjai nori pas mus atvykti. Visų net negalime pakviesti, jau sudarytas preliminarus kitų metų atlikėjų sąrašas. Laukiame menininkų iš Prahos, Drezdeno, Londono, Ženevos ir kitų Europos miestų.