Net poilsis turi savas taisykles. Jų privalu laikytis, jei vėliau savo draugams nenorite pasakoti, kaip skendote, o jus gelbėjo.
Tiesa, gelbėtojų patirtis liudija, kad apie tokius „nuotykius” pajūryje linkstama nutylėti, o išgelbėtieji neretai vengia pasakyti savo pavardę.
Norite būti pavyzdingas poilsiautojas ir nežinote nuo ko pradėti?
„Pirmiausia atėjęs į paplūdimį poilsiautojas turėtų susipažinti su taisyklėmis informaciniame stende, pasidomėti, kur dirba gelbėtojai ar yra kokie postai, susipažinti su vėliavų reikšmėmis”, – patarė Nidos centrinės gelbėjimo stoties pamainos viršininkas Arūnas Šestakovas.
Skamba gražiai, o kaip būna praktikoje? „Žmonės iki šiol neįsidėmi vėliavų reikšmių: raudona – maudytis draudžiama, o kabant geltonai – pavojinga”, – pripažino Neringos gelbėjimo stočių viršininkas Gintaras Kuprys.
Nors spalvų reikšmės jau antri metai pasikeitusios, tačiau poilsiautojams jos vis dar asocijuojasi su senesniu pavyzdžiu – balta ir juoda.
Anot A. Šestakovo, poilsiautojai kartais džiūgaudami puola į vandenį plevėsuojant raudonai vėliavai, net nesusimąstydami, kad tuomet draudžiama maudytis.
Pasak pašnekovų, būtent tada daugiausia žmonių ir skęsta, nes būna didelės bangos, stipri srovė bei jų išmuštos didelės duobės.
Rizika nuskęsti padidėja ir patekus į atbulinę srovę, kai bangos muša į krantą, o vėliau grįžta į jūrą. Į tokią srovę papuolęs žmogus pradeda plaukti prieš: plaukia plaukia, o kranto niekaip negali pasiekti. Anot gelbėtojų, dėl šios klaidos galima prisišaukti nelaimę.
Pamainos viršininkas pataria tokiu atveju nesutrikti ir neplaukti prieš srovę, o leistis jos nešamam ar paplaukti šiek tiek į šoną. Tiesa, gelbėtojai iš patirties žino, kad kritiniu momentu patarimai išgaruoja, o žmogus pats sau daro meškos paslaugą.
„Žmogaus psichologija suveikia taip: „Matau krantą ir plaukiu jo link”. Dar išgąstis padaro savo. Jei pro žiūronus matai, kad žmogus ta srove plaukia tiesiai į krantą, jau iškart gali skubėti traukti. Jam krantas tampa pagrindiniu tikslu, bet dažniausiai iki jo taip ir nepriplaukia”, – sakė A. Šestakovas.
„Jei paplūdimyje geriate alkoholinius gėrimus ir einate maudytis – rizika nuskęsti itin didelė”, – poilsiautojų klaidas vardijo pašnekovai.
Toliau šiame „klaidų sąrašėlyje” būtų perkaitimai, ypač tarp pagyvenusių žmonių, kai nepaisoma vandens ir kūno temperatūrų skirtumų.
„Atvažiuoja 60-mečių vokiečių autobusas ir iškart šoka vos iki 15 laipsnių įšilusią jūrą. Žiūrėk, paskui kokį turistą ir tenka traukti iš vandens”, – sakė A. Šestakovas.
Anot pašnekovų, ne visi poilsiautojai sutrinka matydami skęstantįjį – yra tokių, kurie suskumba skambinti ant persirengimo kabinų iškabintais pagalbos telefonais.
Kai kuriems poilsiautojams kelia nepasitikėjimą pajūryje dirbantys itin jauni žmonės.
„Gelbėtojai turi būti jauni, – tikino pašnekovai. – Jie dažnai neturi baimės jausmo, o ir jėgos reikia turėti. Nors pasitaiko, kad kai kurie neatlaiko psichologinės įtampos, ypač, kai pasitaiko daugiau skendimų”.
Anot A. Šestakovo, gelbėtojams labai svarbu komandinis darbas – saviveikla čia nepageidautina, kaip ir atsikalbinėjimai ar aikštijimasis.