Neseniai Lenkijos kurorte Busko Zdroj baigėsi dvyliktasis festivalis „Vasara su Chopinu”, kuriame jau vienuoliktą kartą dalyvavo vienintelė pianistė iš Lietuvos Šviesė Čepliauskaitė.
Pirmą kartą į šį festivalį lietuvė pateko dar 1995 metais, kai ką tik buvo baigusi stažuotę Chopino muzikos akademijoje Varšuvoje. Po vieno festivalio Lenkijos sotinėje ji buvo pakviesta į profesorės Barbaros Hesse- Bukovskos organizuojamą renginį „Vasara su Chopinu”. Nuo to laiko Čepliauskaitė tik vienus metus nesirodė kurorto svečiams.
Publikos numylėtinė
Šių metų festivalis išsiskyrė dydžiu – per savaitę koncertus surengė penki japonai, trys tailandiečiai, trys lenkai, jų styginis kvartetas, baltarusis ir viena lietuvaitė. Festivalis Lenkijoje yra itin reikšmingas, tad prieš jį spaudoje pasirodo publikacijų apie jį patį ir jo dalyvius, tarp jų ir apie Čepliauskaitę, kuri buvo pavadinta „publikos numylėtine iš Lietuvos”. Pasak pianistės, todėl, kad ji yra vienintelė Lietuvos atstovė. Viename dienraštyje Čepliauskaitė skaitė, esą jos gerbėja iš Varšuvos specialiai atvažiuos į Busko Zdroj, kad galėtų pasiklausyti savo mėgstamos atlikėjos. „Labai malonu, kad taip atsitinka”, – šypsosi pianistė. – Tačiau viso festivalio žavesys ir jo sėkmės priežastis yra profesorė ir mano mokytoja Hesse-Bukovska, garsėjanti Frederico Chopino interpretacijomis”.
Šviesės Chopinas
Per festivalį Čepliauskaitė skambino 2 kompozitoriaus noktiurnus, polonezą bei Schumanno sonatą. Kadangi festivalis buvo skirtas Chopinui, jo kūrinių atlikta daugiausia, o Schumannas pasirinktas dėl to, kad abu kūrėjai gyveno ir kūrė tuo pačiu metu. Beje, Schumanno ji dar nėra skambinusi Lietuvoje.
LŽ pasiteiravus, kaip kitų šalių atstovai, dalyvavę šiame renginyje, interpretavo Chopiną, pianistė sakė, jog nepaisant temperamentų skirtumų tarp tautų, jis buvo interpretuojamas gana panašiai – „lenkiškai teigiamai”, – sakė Čepliauskaitė. Matyt, todėl, kad dauguma atlikėjų savo laiku mokėsi ar stažavo pas tą pačią profesorę Hessę-Bukovską. Japonė Natsumi Koga, su kuria Čepliauskaitei yra tekę pasirodyti viename koncerte, taip pat pas ją mokėsi.
Studijuodama muzikos akademijoje (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija) Čepliauskaitė pradėjo ieškoti ir atsirinkti, kas ją labiau domina ir labiau patinka. „Pradedi ieškoti savo vietos, nes pianistų išties labai daug ir visi jie geri”, – sako menininkė. – Pradedi galvoti, kokie kompozitoriai priimtinesni, nes visų kūrinių per visą gyvenimą nespėsi sugroti”. Jai priimtiniausi romantikai. Moteris sako mananti, kad gali geriausiai juos suprasti ir tinkamiausiai interpretuoti jų kūrinius. Tad pirmas ir artimiausias buvo Chopinas, dėl jo kūrinių ji ir atsidūrė Lenkijoje. Vėliau atsirado Lisztas, Schumannas, Schubertas…
Interpretacijų laisvė
Paklausta, ar turi daug interpretacijos laisvės, Čepliauskaitė iš karto prisiminė pirmąją sąlygą, kurią iškėlė profesorė Hesse-Bukovska vos tik atvykusiai į Lenkiją: kompozitorius parašė, ir šventa. „Kūrinys, atliktas nepaisant visų kompozitoriaus reikalavimų (dinamikos, štrichų, tempo ir kitko), tai nelyg sakinys be skyrybos ženklų. Aš jaučiuosi pakankamai išreiškianti save ir neatsiribojanti nuo kompozitoriaus bei jo kūrinio, atspindinčio laikotarpį, kuriuo jis gyveno. Žinoma, gali kūrinį atlikti savaip, bet tada jis jau nebebus nei Chopino, nei Mozarto – tai būtų kažkas kito…” – pasakoja muzikantė.
Klausytojo atsivėrimas
Čepliauskaitė jau dvidešimtus metus koncertuoja ne tik Lietuvos, bet ir užsienio scenose. Pirmasis rečitalis buvo dar jai mokantis dešimtoje klasėje Kauno Juozo Naujalio muzikos konservatorijoje. Nepaisant didelės patirties koncertų salėse, ji sako, kad šiokia tokia scenos baimė atsiranda prieš kiekvieną renginį. Pasak pianistės, jei to jaudulio nėra, vadinasi, atlikėjui kažkas negerai. Bet svarbiausia – viską reikia atlikti nuoširdžiai. „Pastebėjau, jeigu muzikuoji nuoširdžiai, tai publika dažniausiai irgi atsiveria. Kartais lengviau koncertuoti didelėse salėse, atrodo, kad publika greičiau įsijaučia. Nors taisyklės, kaip prisijaukinti publiką, nėra”.
Teko girdėti. Labai gražiai groja.